TARP GYVENIMO IR MIRTIES

Su kiekviena diena apgaučiau aš save
Ir melo taurumu žavėčiaus,
Jei tik pajėgčiau paskandinti savyje
Ką norisi dabar išrėkti…

Kodėl manasis kūnas nedalus,
O siela nori su tavąja susilieti,
Jei tik neprieštarautu man dangus,
Aš tyloje kalbėčiau, o riksme tylėčiau…

„Iš dulkės kilęs ir dulke pavirsi…“
Bet laiko klausimas išlieka paslapty
Betariant žodį su malda nutilsi
Palikęs garsų aidą manoje širdy…

Aš nekenčiu tavęs, mirtie –
Tu apgailėtina būtybe,
Duobė pačiai tau karsto jau nuo šiandien kasama,
Už pinigus parduotum tu žmogaus gyvybę,
Bet jojo siela lieka amžina…

Jei nuodėmę padarė šis žmogus,
Nors meilė – nuodėme didžiausia,
Tuomet pasmerkime visus jausmus
Kad ir kančia nebūtų teisėta,
Nes ji – karčiausia.