Nušluostysiu tau ašarą!

Ateik. Nebijok. Visi mes savi.
Aš duodu tau ranką; matai?
Čia- mūsų duona brangi,
O čia mūsų šviesūs sapnai.
Čia mūsų fantazija plati,
Čia gyvena tik linksmi vaikai.
Žinau, sunku be mamos dabar,
Bet tu nebijok, pamirši jos akis baisias.
Nesijaudink; ji čia tavęs nepasieks,
Ir tavęs nemuš.
Žiūrėk, žiūrėk matai?
Čia- angelo sparnai.
Jie neša tave naktį,
Kai niekas nemato.
Žinai, kur jie skrenda?
Į dangų- pas mamą.
Bet tiktai pas gerą.
Tu klausi kas šluostys ašaras tavo?
Aš nušluostysiu!
Tik tu nebijok.
Kodėl tu žiūri pro langą?
A, supratau…
Tie vaikai turi mamą.
Tai kas, čia dar geriau.
Žinok tie vaikai mūsų nemyli,
Jie mūsų verkimo niekad negirdi,
Jie nepriena jei tau blogai,
Jie šaiposi iš tavo murzinos ašaros. Tikrai!
Bet tu nebijok!
Mes neisim pas jų,
Mes nekliudom gyvent jiems ramiai.
Kai sapnuosi mamą- pabusk,
Nes ji netikra,
Nepaliks tavęs mama gera.
Gera mama- angelo atmaina.
Kai numirsi gausi mamą kitą.
Tada jis bus gera.
Ir nors nebus tavęs čia,
Bet aš žinosiu, jog ašaras šluosto tau gera ranka…

Skiriu tiems, kurie gyvena be mamos, t.y. vaikų namuose.