Neseniai mačiau vaizdo įrašą apie mamą antį ir mažus jos ančiukus, pasiklydusius parke. Man patiko, kaip antis mokė ančiukus savarankiškumo: trys aukšti laipteliai tapo jiems kliūtimi, o mama antis bėgiojo viršutiniame laiptelyje, rodydama, kaip reikia įsibėgėti ir pašokti į viršų. Ančiukai šokinėjo ir krito, kol pasekė mamos pavyzdžiu.
Labai gaila, bet mes, mamos, ne visada jaučiame, kada vaikai subręsta suaugusiųjų gyvenimui. Mums atrodo, kad nepakankamai juos mylėjome, per mažai glostėme… Mums taip sunku juos paleisti… Tai mūsų motiniškas egoizmas negali priimti pokyčių ir susitaikyti su tuo, kad vaikai turi turėti savo gyvenimą. Aš visada bijojau dėl savo vaikų. Aš nejutau tos ribos, kada jiems atėjo laikas tapti savarankiškiems, nors jie jau seniai gyveno taip, kaip norėjo. Baimė ir nepasitikėjimas – mano abejonių priežastis – nedavė man ramybės.
Visada atrodė, kad jie elgiasi ne taip, kaip man norisi, kol vieną dieną supratau, kad tai jų gyvenimas, kad jie mokosi iš savo klaidų. Supratau, kad materialiniai ir dvasiniai nuosmukiai jų gyvenimo kelyje jiems suteikia jėgų pakilti ir eiti toliau. Kiekviena karta gimsta su nauja programa ir todėl skiriasi mūsų nuomonės ir požiūris į gyvenimą. Kas mūsų laikais buvo nepageidautina, dabar yra norma, turiu omenyje gyvenimą nesusituokus ir visa kita, ko mes nesugebame priimti.
Jie gimė tokiu laiku, kai mūsų rinka perpildyta nereikalingų suaugusiųjų žaislų reklamos. Gimė tada, kai alink daug pagundų, įvairių malonumų, kur pavyzdžiu tampa aplinka, kuri moko gyventi tik sau. Pateko į šį beprotišką, daugelio dvasinių vertybių netekusį pasaulį. Žmogus nesugeba atskirti, kas balta, kas juoda.
Tačiau aš manau, kad jeigu mes, tėvai, išmokysime vaikus atjautos, gailestingumo, meilės, pagarbos kitiems ir ryžtingumo, atsidavimo, atsakomybės, jie visada ieškos tokios pat aplinkos.
Šeimoje, mokykloje, darbe, tarp draugų mes pasirenkame tuos žmones, kuriuos jaučiame esant artimus dvasia, su kuriais gerai jaučiamės, kuriuos laikome teisingais ir padoriais. Mes visada pasirenkame panašius į save, mums gerai kartu dirbti ir ilsėtis ar paprasčiausiai bendrauti.
Taigi, jeigu mes tokia gera bendruomenė, tapkime pavyzdžiu visiems kitiems, juk ne veltui sakoma, kad geras pavyzdys užkrečiamas. Ir taip gerumo, šilumos ir rūpesčio vienas kitu grandine apjuosime visą pasaulį.
Janina Golubovskaja
www.mintis.info
