Skaityk mane (2)

Majoras Blečis savo kabinete nervingai kramtė cigarą. Į kambarį įsiverže Stenlis.
– Po paraliais ir paraliukas! Ka tik sužinojau, kas tiedu per paukštyčiai!
– Na…- abejingai tarė Blečis nepakeldamas akiu nuo jaunuolių fotografijų.
– Vaikinukui 25-eri, o mergytė dar nė septyniolikos neturi. Kietas riešutėlis…
– Mergytė?
– Ne, vaikinukas. Lyg niekur nieko įsmuko i banką, kaip sakant per patį darbymeįi.Jį stebėjo bamaž trisdešimt akių porų. O jis sau kaip povas…Privertė Džefersoną į polietileninius maišus sumesti pinigus. O Keitės rolė…Ji vaidino įkaitę.
– Esi tuo įsitikinęs? Gal ji ištikrųjų yra jo įkaitė? Gal dabar kraustosi iš proto trankydamasi su juo per kažkokius šunkelius.
– Hm…Reikia ja labiau pasidomėti…
– O kaip dėl sužeistojo? O gal jau galima sakyti lavono?
– Maiklas jo nenušovė…
– Tada kas? Keitė?
– Džefersonas. Jis turėjo ginklą.
– Prisipažino žebenkštis…Na, keli kaltinimai vaikinukui atkrenta. Jei neužsikabins ant bankų, gal neteks jam ilgai sėdėti…

Jis glostė jos pablyškusią odą. Maiklas įtemptai mąstė. Jo svajonės pranoko visus jo lūkescius. Juk reikia pagaliau kaip nors nusigauti iki Niujorko ir uzmetyti pedas. Reikia pinigu Keitei. Ne jam, o Keitei. Kitaip jis niekad nebutu pasiryzes tokiam nusikaltimui.

Šitai sukūriau kai laukiau pianino pamokos. Tuo metu, atvirai pasakysiu- buvau
Įsimylėjusi vieną vaikinuką. Ką ten vaikinuką, drįsčiau teigti- vyrą! Juk 23 metai, tai amžius kada žmogus subręsta morališkai, gyvena pilnavertį visuomeninį gyvenimą. Žinot, kuo jis man patiko? Aš įsivaizdavau, kad jis yra labai romantiškas ir neišrankus tarp moterų. Tiesą sakant viskas buvo atvirkščiai. Romantikos pas jį nebuvo nė lašo, o dairėsi jis tik į vyresnes už jį moteris. Na, viskas kaip visada pernelyg paradoksalu. Šiuo metu man keturiolika. Tada buvo 13,5. Ai, koks gi pagaliau skirtumas.