Skaitykit mane!

Kartais taip atsitinka, kad nežinai nuo ko pradėti istoriją, kurią jau seniai norėjai papasakoti. Juk tam ruošeisi visą gyvenimą. Filosofiniu požiūriu mūsų gyvenimas yra istorija, su tam tikru turiniu. Šiai istorijai aš ruošiausi jau keturiolika metų ir manau, kad pagaliau ją papasakosiu.

Ši pasakojimą rašau tam, kad pabėgčiau nuo realybės, kuri pilna skausmo ir kančių. Kartais pasitaiko džiugių akimirkų, tačiau vien jomis ramiai negyvensi. Pastaruoju metu aš mažai lankiausi svajonių pasaulyje, nes tam neturėjau laiko. Vienuoliktaisiais, galbūt dvyliktaisiais savo gyvenimo metais aš dažnai būdavau atitrūkusi nuo tikrojo pasaulio. Tada tai pastebėdavo net ir tėtis, kuris reikalų ir taip turėdavo per akis. Keisti padarai tie tėvai- jeigu tik vaikas pozityviai pakeičia savo mintis apie gyvenimą ir išlikimą, jų galvoje kaip mat sukirba mintis „ Jis (ji) išsikraustė iš proto!“ . Tada jie vaiką APKALTINA. Taip, teisingai perskaitėte. Jiems atrodo, kad ką tik pradėjęs bręsti jų vaikelis turi mąstyti taip pat skaidriai ir vaikiškai, kaip anuomet, supratęs, kad Kalėdų senelis yra ne tik geras dėdulė su maišu dovanų, bet kartais būna panašus ir į tėvelį su tikros odos diržu. Va taip! Na, nieko čia nepakeisi…
Taigi, savo svajonėms atrandu laiko, kai važiuoju autobusu į muzikos mokyklą arba laukiu pianino pamokos. Bandau jas aiškiai užrašyti ant popieriaus lapo, tačiau man niekados nepavyksta to padaryti. Matyt svajonės paniškai bijo popieriaus lapo. Tikriausiai joms lemta skrajoti ore, o nebūti įkalintoms dienoraštyje, arba nutriušusioje užrašų knygelėje.

Juos vijosi policija. Bjaurus pareigūnas iškišo pro langą revolveri ir pradėjo be gailesčio pyškinti i raudona “Porshe” . Keitė tvirtai laikė Maiklo ranką. Suleidusi is baimės drebančius nagus, ji bijojo prarasti žmogų , kuris beatodairiškai stengėsi išsaugoti jų meile.
– Šauk, Stenli, šauk! – ragino majoras.
Raudona “Porshe” pasuko i nuosalu dulketa vieskeli. Pareigunai be perstojo keikesi, negaledami per dulkes iziureti sekamuju. Viskas…”Porshe” dingo.
– Prakeikti velniuksciai…-tare Stenlis trenkdamas nusiurusia serifo kepure.
O tuo tarpu Maiklas glaude Keite prie savo placios krutines.Ji be perstojo kukciojo. Maiklas drebejo, o jo veidas buvo iskreiptas baisaus ituzio.Keite uzdejo savo gleznas rankas jam ant peciu.
– Ar tu tikrai tai padarei?- jos akyse sviete dar mazyte viltis.
– Ne,-atsake jis.Tai buvo vienintelis jo atsakymas. Toks šaltas ir nejaukus, tačiau tvirtas kaip plienas. Ne…

Bus tesinys