Nelaiminga meile

Kalbejai man melius zodzius
Ir aukso kalnus man zadejai,
Bet pasakyk, juk is tiesu
Manes tu niekad nemylejai.

Sakei, kad myli tu mane
Buvau naivi, tavim tikejau,
O tu tik troskai pamylet mane
Daugiau tu nieko nenorejai.

Mylejau as tave karstai karstai,
Mylejau as tave be galo.
Pasinaudojes sia proga
Tu palikai mane ant ledo.

Kodel buvau tokia akla?
Kodel tavim pasitikejau?
Turbut – tai meile prakeikta,
Kuri atejo ir isejo.

11 komentarų

iskaudintoji

2008 03 30 at 15:03

na as manau kad po to ka as patyriau daugiua pamilti as NeNoRiU… Tai buvo meile is pirmo zvilgsnio, taciau as nenorejau to pripzinti, kadangi nenorejau ir vel buti iskaudinta… As ji stebejau… Ir kuo ilgiau stebejau, tuo labiau isitikindavau, kad tai jis… Jis – kuris tau skirtas… Musu akytes kalbejosi uz mus pacius… Jos man sakydavo – surask mane ir as busiu tavo… Veliau susipazine, mes issipasakojome visus jausmus, kuriuos jauteme tada, kai praeidavome salia vienas kito… Tai budavo jausmai, kuriu zodziais neimanoma apibudinti… Ir tai jauteme kartu… Kai budavome kartu – supanti aplinka isnykdavo, valandos virsdavo minutemis, kunai tapdavo vienu… Zodiais to neimanoma apibudinti… Jis man buvo viskas… Del jo buciau kovojus iki paskutinio kraujo laso… As ji taip mylejau… Dieve, kaip as ji mylejau… Taciau pasirode, kad viskas buvo paremta melu, tuo prakeiktu melu… Neisivaizduoju, kaip galima zaisti zmoniu jausmais, kai jie tau atveria sirdi ir priima tave i ja… As jo paklausiau, kodel, mazuliuk, kodel tu taip darai? Jia nenorejo atsakyti, taciau as vis klausiau ir klausiau… Maziuk, kodel, kodel reikia viska griauti, kai mums taip gera kartu… Juk vienas kitam prizadejom, kad nepaliksime vienas kito, kad ir kas benutiktu… As juk tau sakiau, kad busiu tavo, tiktai tavo… Ir jis atsake, kad jo sirdyje – kita… Ta, kuri jam meluoja ir ji skaudina… Sirdis plysta is skausmo, ir klausia, kodel, kodel tu taip pasielgei su manimi, kai as tave taip mylejau ir gerbiau… taigi kazi ar kaanors dar taip mylesiu kaip mylejau ji…