Miestiečiai kaime ir kaimiečiai mieste. Kas ko bijo?

Vilnius – toli gražu ne Paryžius ar Berlynas. Netgi toli gražu ne kaimyninės šalies sostinė Ryga. Tačiau sakyti, kad bent automobiline prasme mūsų sostinė yra kaimas, jau neišeina – tokia automobilizacijos rykštė kaip kamščiai eismą paralyžiuoja kiekvieną rytą ir vakarą, o naudojamų automobilių kiekis auga su kiekviena diena.
Natūralu, kad tokiame mieste eismo sąlygas ir vairuotojų manieras diktuoja šiuolaikiškai greitas gyvenimo tempas. Ne veltui sostinėn ar į kitą didesnį miestą rečiau atvažiuojantiems provincialams judėjimas gatvėse primena tikrų tikriausius megapolius. Daug naujų mašinų, vientisas, be jokių tarpelių, eismo srautas ir jokių “miegančių” vairuotojų. Baugu. O kai akys pilnos išgąsčio, tai iki avarinės situacijos visai netoli.
Tačiau ne ką mažesnę baimės porciją gauna ir sostinės magistralių žinovai – jiems tereikia atsidurti… bet kokiame provincijos miestelyje. Juose eismo manieros irgi labai specifinės. Nepratusiems pakliūti į avarinę situaciją kokiame nors rajono centre yra paprasčiau nei paprasta. Kodėl Lietuvos gatvėse tiek daug skirtumų ir kur slypi didžiausi didmiesčių ir provincijos pavojai?

Didmiesčiai

Kasdien važinėjantiems Lietuvos didmiesčiuose nuolatinis gausus automobilių srautas gatvėse yra natūralus, kaip ir internetas, klubinis gyvenimas ar didesnė nei mažuose miesteliuose alga. Tačiau atvykėlį automobiliais užkimštų gatvių vaizdas gali net ir šokiruoti.
Mes klausinėjome iš provincijos į Vilnių atvykusių vairuotojų, kas juos čia labiausiai gąsdina. 40-metis Juozas iš Prienų tvirtino, kad baugu važiuoti gatvėmis, kai aplink pilna automobilių. 50-metį Albertą iš Jonavos labiausiai gąsdina didelis transporto srauto greitis ir daugybė persirikiavimų iš juostos į juostą, o 25-erių Rolandas iš Pasvalio pripažino, kad nors ir pasitiki savo vairavimo technika, tačiau prakaituoja dėl klaidaus kelio per nežinomų gatvių labirintą.
Ar įmanoma provincialams didmiesčių džiunglėse jaustis saugiau? Pati pirmoji taisyklė – priimti vietines “žaidimo taisykles”. Tai reiškia, kad turite važiuoti taip, kaip ir didžioji miesto srauto dalis. Įsikibę už vairo ir riedėdami keturiasdešimties km/h greičiu jūs papultumėte į daug daugiau nemalonių situacijų, nei laikydamiesi bendro srauto greičio.
Kai važiuojate bendru srauto greičiu, daug lengviau persirikiuoti ar aplenkti, o taip pat jums niekas nepypsens ar nemirksės šviesomis dėl dirbtinai daromo kamščio. Važiuojant mieste nevalia pamiršti dar vienos vairuotojų aksiomos – tikras vairuotojas visuomet privalo matyti, kas darosi aplink jo automobilį 180 laipsnių kampu.
Ši tiesa žinoma dar nuo vairavimo mokyklų laikų, tačiau, provincijos ramybės užliūliuoti, vairuotojai tai labai greitai pamiršta. Kai žinosite, kas dedasi aplinkui, visuomet galėsite laiku priimti tinkamą sprendimą.
Na o jei dėl painaus miesto, tai niekas neverčia strimgalviais šokti į nežinomų gatvių labirintus – niekas netrukdo bent preliminariai išnagrinėti būsimo maršruto, prisėdus prie miesto plano. Žinodami pagrindines kryptis, jūs tikrai mažiau “grybausite”.
Bet kuriuo atveju, jei pastebėjote, kad sankryžoje atsistojote ne į tą juostą, ar jau prašokote reikalingą nusukimą, nepulkite karštligiškai taisyti padėties, spausdami stabdžius ar sukdami vairą – geriau pravažiuokite kvartalą, ramiai apsisukite ir ištaisykite savo klaidą. Tiesiog visur reikia elgtis vadovaujantis sveiku protu ir KET. O tam, kad neliktų baimės ir pasimetimo, patartume… dažniau sėsti prie vairo, o ne tik vieną kartą per sezoną aplankant giminaičius.

Provincija

Nors ir skamba parodoksaliai, tačiau daug daugiau pavojų vairuotojų tyko provincijoje, pvz. tipiškuose rajonų centruose. Didžioji dalis sostinės gatvėse kalbintų vairuotojų pastebėjo, kad mažuose provincijos miesteliuose jie jaučiasi itin nejaukiai. Pagrindinė problema – visiškai neprognozuojami kiti eismo dalyviai.
Norint tuo įsitikinti, nereikia atsidurti kokiame nors Dievo pamirštame užkampyje. Vieną vakarą mes porą valandų sukiojomės viename rajono centre tarp Vilniaus ir Kauno. Atrodytų viskas paprasta – viena centrinė gatvė, nedidelis eismo intensyvumas, jokių “gudrių” sankryžų. Tačiau važiuoti buvo baisoka.
Visų pirma krito į akis “vėžliškas” automobilių srauto greitis, 35- 40 km/h. Mums važiuoti greičiau nepavyko, nes visi “lėtuoliai” kaip susitarę važiavo prie pat ašinės linijos, o ne prie šaligatvio.
Toliau dar baisiau – posūkių signalai ten dažniausiai naudojami ne įspėjimui apie būsimą manevrą, o jau pradėto veiksmo patvirtinimui (beje, apie 20% vietinių vairuotojų posūkių nerodo išvis). Vėliau mūsų jau nestebino sukantys į kairę nuo dešinio kelkraščio, o į dešinę – nuo kelio vidurio.
Dar įdomiau visa ši eismo sistema atrodo vėlų vakarą – tuomet net ir pagrindinėje miesto gatvėje, važiuojamojoje dalyje, šalia vienas kito gali sustoti du automobiliai vien tam, kad jų vairuotojai paplepėtų prasidarę savo automobilių langus, o jaunuoliai su visko mačiusiais “Golfukais” vos vos juda, pro langus šnekindami šaligatviais žingsniuojančias merginas.
Tai savita, jokiems logikos ir KET dėsniams nepasiduodanti eismo sistema, kurią vienu žodžiu galima pavadinti taip – chaosas. Patarimas susiruošusiems į tokius miestelius vairuotojams būtų tik vienas – tai visiško nepasitikėjimo principas. Netikėkite niekuo, o tik pačiu savimi ir būkite pasiruošę visiems netikėtumams. Net ir tuomet kai, jaučiatės teisūs.
Kiekvienas žmogus skirtingas net ir tuomet, kai jis sėdi prie vairo. Tačiau šie skirtumai negali peržengti KET reglamentuojamų elgesio ribų. Atrodytų visus Lietuvos vairuotojus vairavimo mokyklos ruošia pagal tuos pačius reikalavimus, bet kažkodėl vieni iškart pasimeta įvažiavę į didmiestį, o kitiems vsiškai pateisinamą šoką sukelia provincijos gatvių džiunglių įstatymai.
Beje, garbūs skaitytojai, kur baisiau važinėti, kur daugiau esate patyrę karčių išgyvenimų – didmiestyje ar provincijoje? Kad ir koks jūsų atsakymas būkite budrūs, nes dar niekas nesuskaičiavo, kiek mūsų vairuotojų dar nemoka normaliai važiuoti.

www.DELFI.lt