Skyrybos – banalus reikalas ir to nepastebi (gal tik retkarčiais fiksuoji bendrą statistiką), kol tai nepaliečia pačio. Stresai, pyktis ir pan. reakcijos kažkaip praeina. Išsiskiri (apmaudžiausia kada tave palieka), nutari pradėti „naują gyvenimą”, imi piešti ateities planus ir supranti, kad negali atsikratyti to rudimentinio praeities bagažo, suponuoto skyrybų proceso. Žiūri į moterį (-is), žaviesi, gal net bandai vėl įsimylėti ir t.t. ir supranti, kad nebegali to padaryti, kaip kažkada prieš tai. Gaunasi visiška š…das. Randasi įtarumas (nu, tipo, gal ir ji mane paliks, gal ir šita manim sėkmingai pasinaudos, gal nereikia skubėti ir pan.), nepasitikėjimas. Keistas derinys – noras vėl mylėti liko, bet atsirado kažkokie, patirtim paremti (nu ne 16-olika gi man), stabdžiai. Nu taip, galima, turbūt, grubiai tariant, „eiti per bobas”, daug dirbti (beje, šiuo atveju darboholizmas padeda). Bet tai kas po to?
Žodžiu, kaip tokiose ir panašiose situacijose (čia, ko gero, poskyrybinis perijodas) elgiamasi ir kaip tokios nuostatos keičiasi?
Related Posts
48 komentarai
svelnutis
Vyrai yra sunys o moterys kates. Suo visada iesko ir randa seimininka. O paziurekit kiek yra valkataujanciu kaciu???????
nauja
„kas lieka iš šeimos? du individai su savo visiskai skirtingomis sampratomis apie šeimą ir gražūs prisiminimai apie „prabėgusią jaunystę”:). nu, dar biški pasipyksti, kažkiek nemiegi, kažkiek nevalgai, pagalvoji „kaip čia taip galėjo nutikti man, aš gi ne toks jau ir blogas… ir t.t.”. ir išsivaikštai. apie ką tada galvoji? labai daug apie ką. nu, pavyzdžiui” persasi isvada, kad Jus neturejote vaiku? Man tai -lengvinanti(skyrybas) aplinkybe. Jausmas dingo arba sunyko iki minimumo, vyrauja seimyninis mozachizmas, dingsta „totalinis apakimas is meiles”, skiriesi, ijungi savisaugos instinkta, susimastai apie racionalumu pagristus santykius, eini i „naujus ganyklu”plotus, dalyvauji diskusijose, gal net forume, prieini prie tos pacios isvados-daugiau taip aklai neisimylesiu.Bet nutuoki, kad tavo patirtis byloja apie naujos kokybes racxionalius(gal but)galimus santykius. Zinai kodel jie patvaresni, nes jausmai neapakina ir neatima logikos ir sveiko proto. Tik as nepazistu nei vienos racionaliai sukurtos seimos-paradoksli tiesa:)). Bet manau, kad taip irgi imanoma.
aas
o kiek laiko praejo po skyrybu?
Rima
Kai išsiskiri su žmogumi, kurį laikei savo antra puse, ta tavo dalis kaip ir numiršta… Jos niekuo ir nepakeisi. Reikia susitaikyti su tuštuma. O tada… Kaip sakoma, gamta nemėgsta tuštumos. :))) Svarbiausia – nekaltinti savęs, nesiknaisioti prateityje, neieškoti kaltų. Ir nepykti ant pasaulio, kad taip gavosi. Taip jau gavosi, ir tai – praeitis. Tik nereikia pamiršti, kad be praeities, tu dabar nebūtum toks, koks esi. Tą laikotarpį reikia išgyventi. O paskui – tiesiog – perlipti. Ir čia padės tik laikas.
Dalia
Man uzkliuvo Tavo zodziai ‘manim pasinaudojo’ jeigu taip vertinsi santykius,taip ir jausiesi naudojamas.Jei po skyrybu nedaug laiko tepraejo,tai neieskok kitos. Pabuk pats su savim ,kritiskai ivertink situacija.
mrlb
„… gal ir bus (!!!) dar meile, bet ji nebus tokia, kaip jaunysteje (!!!!!)…” – jo, prognoze tiksli, nors, kol kas, ir neikvepia veiklai:(. visada vaduojiuosi mintimi, kad skyrybos – nereali patirtis (nu, kad kita karta (?) galeciau isvengti panasiu pasekmiu). patirtis diktuoja perdem racionalius poelgius, vercia vertinti, skaiciuoti, prognozuoti… . isimyleti racionaliai? gal kas bandet? sako tokios seimos stabiliausios. kazkodel neitikina
Nataly
Po išsiskyrimo su mylimu žmogumi, galvojau, kad niekada nieko panašaus nebe teks pajusti. Nesinorėjo būti vienai, puoliau į pirmą pasitaikiusį glėbį, kad įrodyti sau, jog kažkam esu reikalinga, kažkas manim domisi, kažkas manęs trokšta. Tai tikriausiai tas tavo vadinamas „ėjimas per…” . Pačią pirmą naktį pasimylėjome, niekinau save ir keikiau 🙁
Ir kaip keista bebūtų, jis tapo mano žmogumi 🙂 kartu jau daugiau negu 15-ka metų. Sako, laiminga santuoka, kaip laimingas loterijos bilietas. Kartais galvoju, kad tame yra tiesos.
Anonimas
mrlb, tai gal tu, is patirties, zinai kas yra seimos tvirtumo pagrindas?O tai ten diskusija pastrigo ir siaip idomu butu tavo nuomone isgirst
Nataly
savas 😀 nuostabiai Tu čia 😉 nors esu moteris, bet labai taikliai pastebėjai.
savas
kaip bebutu keista, bet skyrybose labiausiai nukencia ……vyrai… taip taip, nes tu nebetenki seimos galvos statuso ir pasidarai niekam nebereikalingas…… pradziai sustok, ir ivertink save….. pasikelk savo reitinga savo paties akyse….. kitaip liksi smulkmeniskas, itarus, bijantis santykiu…… kaip tai padaryti? yra kruvos moteru kurios tik ir laukia kas jas isdros….. pasiziuri vakarais baruose picerijose kas dedasi…… tau dabar sunku, tau ismuse taburete is koju ir tu nevalingai psichologiskai jautiesi auka……. senas geras anekdotas====> du jauciai, vienas jaunas kitas senas, stovi kalvos virsuneje. apacioje ganosi banda. jaunas(nekantriai);- davai greitai nusileidziam ir padarom ant greicio po pora karvikiu……-ne, – atsako senasis, – mes nusileisim letai ir oriai, ir padarysim visa banda…… tai va tau reikia atgauti savo kaip vyro – medziotojo – padeties seimininko saves sovokima ir pradeti ziureti i vyro – moters santykius seno jaucio akimis, ir tada pastebesi kad pasulis nusvito vel pilna spalvu palitra, pradejai kitaip i moteris ziureti,- na atlaidziau i ju intrigas (jos gi moterys, kitaip negali), ir kaip tas senas jautis paimsi tai ka tu nori…… jei teisingai supratai anekdota, tai ri teisingai suprasi ka as noriu pasakyti…..SEKMES!!!!!!!
johnny
kazkaip praleidai viena dalyka – moteris vertini racionaliai, o save kazkaip praleidai… juk ir tave vertins racionaliai 🙂 tad vertetu nekelti taip aukstai kerteles
tokia
Kiekvienas praradimas,koks jis bebutu,paliecia musu sielos gelmes,ar mes to norim ar ne.Ir nuo to prisilietimo joje pasidaro tuscia ir nyku.Kuris laikas karaliauja pyktis,sumaisytas su saves gailejimu.Bet visas zaizdas,kokios jos bebutu gylios gydo laikas.Zinoma,buna akimirku,kai mintimis grizti i praeiti,i tuos laikus,kai buvo viskas gerai…bet viskas gyvenime kinta,uzsimirsta ir tie geri prisiminimai.Kaip sakoma,nieks nesikartoja gyvenime du kartus.Gal ir bus dar meile,bet ji nebus tokia,kaip jaunysteje,juk taip paprasta…mes ne tokie jau naivus ir panasiai.Ir niekad nereik skubinti ivykiu,pirmas bet koks romanas,sielai ramybes neatnes.Bet niekad nereik saves nuvertint tokiais atvejais,nes gali ibristi i baisia nevilti,depresija,o reik surasti savyje jegu ir ziureti i viska paprasciau.Juk negriuna nuo to gyvenimas,yra dalyku,kurie dar brangus ir visada tiketi,kad viskas pasikeis,ateis ir meile,ir laime.
mrlb
apie tvirtos šeimos pagrindą/-us. manau, kad pirminius pagrindus galimai šeimai gauname šeimose, kur mus augino ir kažkaip auklėjo. matėm aplinkui ir smagiu momentų, ir pakankamos velniavos (kokių tik durnysčių nebūna vaikystei:). iš savo gimdytojų aplinkos susiformavome savo požiūrį į šeimyninio gyvenimo organizavimą (tikiuosi, dažnas augo normaliose šeimose). dar aplinkui stebėjome, kokioje „laimėje ir meilėje gyvena” giminės, pažįstami, šiaip sutikti žmonės. panašiom (šiuo atveju – prigimtinėm) nuostatom pabandome sukurti SAVO šeimą. va čia ir atsiranda problemėlių. pasirodo (nu tada, kai meilės apsukos sumažėja), kad viską, ką žinojai apie laimingos šeimos modelį, yra tik tavo kuklus žinojimas, visai netinkantis tavo partneriui. ir nieko čia keisto, kad mylimas žmogus (MANO šeimos narys) turi kažkokius kotokiu laimingos šeimos receptus. kas gi riša tokius skirtingus žinojimus? beveik niekas. nu, gal tik tiek, kad jie vienas kitą myli. kol meile yr, viskas gerai: bendri planai, bendri namai, tikslai, arba, bent jau taip atrodo. o va, meile ima ir baigiasi vieną kartą (nu, būna taip). kas lieka iš šeimos? du individai su savo visiskai skirtingomis sampratomis apie šeimą ir gražūs prisiminimai apie „prabėgusią jaunystę”:). nu, dar biški pasipyksti, kažkiek nemiegi, kažkiek nevalgai, pagalvoji „kaip čia taip galėjo nutikti man, aš gi ne toks jau ir blogas… ir t.t.”. ir išsivaikštai. apie ką tada galvoji? labai daug apie ką. nu, pavyzdžiui pamąstai, kad gal ir nereikėjo MŪSŲ šeimoje diegti kiekvieno iš savo šeimų, kuriose augome, atsineštų pagrindų apie laimingą šeimą. gal, paprasčiausiai, reikėjo pabandyti abiems (partneriams) bendrom jėgom ir bendra patirtimi sugalvoti SAVO laimingos šeimos teoriją. tik tiek. kartu ieškoti, rasti, prarasti, gauti, duoti, siekti, tikėti… . be viso to, manau, ir gaunasi velniava. beje, sako, kad šeimos, sukūrtos materialiniu pagrindu, gyvena ilgai ir laimingai (???). nežinau. gal
mrlb
stebint moteris iš šono (-ų), randasi proto nuskaidrėjimas:), kada pradedi gana blaiviai žiūrėti. (vienok, kiek grožio:) aplinkui). kitavertus, galvoje pagimdai vietos realiems pamąstymams kaip racionaliai pvz. įsikurti (kažkur) ir, suprantama, teisingų minčių produktyviam darbui. kaip sakoma, vėl „jaunas ir nekaltas”.
Tas pats As
Nepergyvenk,as nuo jaunystes esu darbocholikas ir nieko.Todel ir skyrybas pergyvenau lengviau.Ir rimtos drauges dar neturiu.Viskam savas laikas.Neskubink ivykiu.Atsipalaiduok.Laisvalaikius praleisk su vaikais ar draugais.
pantera
To Svelnutis:Kiekvienas randa tai ko ieško.Vienam kaip šuniui užtenka sotaus gyvenimo ir padoraus šeimininko,kitam gal geriau valkatauti ir būti laisvam.Tik valkataujantys šunys mažiau prisitaikę išlikti,negu katės…
mrlb
aciu, kolegos, aciu. is esmes, labai smagu, kada kazkas, kazkaip palaiko panasiose situacijose. isgirsti kitu samprotavimus (gal ir patirti) visada idomu. panasu, kad tokiame gyvenimo etape randasi nauji „ganyklu plotai” – darbas (daug), sportas (gal), draugai (kazkaip keistai po skyrybu ju ne tiek daug lieka). tu, Rima, labai idomiai parasei „stebek moteris is sono”. ha, jega. ko gero, visas? ir vel nauja patirtis:)
Rima
Pradžiai – visas. :))) Suprantu, kad labai norisi. Suprantu, kad labai ilgu… Ypač vakarais , savaitgaliais ir švenčių dienomis… Viską suprantu. Tik… Pats pagalvok, ar verta blaškytis ir save dalinti po trupinėlį? Gal geriau vienai, bet – save visą? Aišku, galima pasileisti laukais… Tik širdis liks dar tuštesnė, negu buvo iki to. Visais atvejais – tu ne vienas toks… Besikankinantis… :)))
svelnutis
Uztat vyrai ir nenori skirtis ar kazko keisti. Zmona yra jiem kaip seimininke.:):)
mrlb
aha, skyrybos, kaip matome is pasisakymu, labai individualus aktas:). del racionalumo – nieko cia nepadarysi, jeigu tokia charakterio savybe dominuojanti. apsales nuo santuokos, kita karta ijungi kazkokius savisaugos instinktus – ir nebegali atsipalaiduoti, kad kaip pirma karta. beje, kokiais racionalumo kriterijais moterys vertina vyrus?
del to seno jaucio tai visiskai sutinku ir ne tik del kiekybes.
blyn, pirmadienio rytas. jokiu minciu
Rima
Vyruti… Tiesiog pamiršk kuriam laikui moteris. Užsiimk kitais reikalais- darbu, sportu, vaikais, draugais… O moteris tik stebėk iš šono. Tau reikia savo viduje susitvarkyti – išsikuopti, atgauti pasitikėjimą savim. Tada ir pasaulis sušvis kitom spalvom. Kitą žmogų laimingu gali padaryti tik laimingas žmogus. Tai mes kažkodėl visada pamirštam. Ir iš kito žmogaus tikimės, kad jis išvaduos mus nuo sielos kančių. Taip nebūna. Pirmiausia pats su savim išsiaiškink. O tada tik pradėk dairytis aplinkui. Ir nesireikšmink taip savo skyrybų. Aišku, didelė bėda. Bet – ne pasaulio pabaiga. Pati žinau. Aukštyn nosį. Sėkmės!!!
mrlb
oho, jeigu taip ima ir susitinka du tokie nesiblaskantys (rasau rimtai, idant, ko gero, ir nera kitokio poskyrybinio nuskaidrejimo recepto). gautusi staciai jausminis sprogimas.
nu jo, savaitgaliai tai jau tikrai sus…kti patapo:). kitavertus, yr laiko pamastyti, kaip „moterys atrodo is sono (-u):)
Rima
Jausminis sprogimas vargiai ar gausis… :))) Dviejų vienišų žmonių susitikimas – dar ne garantija kilti jausmams. :))) Tam rekia žymiai daugiau…
svaaja
susirask sau hobi. pradek sportuoti, iskilauti, zvejoti ar da ka nors ka anksciau megdavai. darydamas ka nori ir megsti rasi kitu ta pati darant o ne tik gatvem bastytis savaitgaliais.
mrlb
keistas reikalas tos skyrybos – is tiesu, atrandu savo neisnaudotu potencialu tiek, kad uztektu ir zvejybai, ir medzioklei, ir sportams, etc. ka tai rodo? beveik nieko, tik, kad santuokoje gyvenau tik meile savo mylimai moteriai (praeitis, praeitis…) ir visiskai ignoruodamas bet kokius asmeninius poreikius. zodziu, buvo apemusi tokia stipri koncentracija i mylima objekta, kad apie save visai pamirsau. kazkas panasau i „totalini apakima is meiles”. tai dar karta galime patvirtinti, koks neatsparus yr zmogus, kaip individas… – pamatai papus, paemi uz rankos, paziuri i akis ir ragas
Gabriele
Gal tu visai nepamirsai savo asmeniniu poreikiu,o ju visai nebuvo.Tiesiog tau patogu buvo taip gyventi niekuom nesidomint.Tu galvojai,kad myli savo moteri ir to uztenka.Nieko panasaus.Mano vyras irgi sako,kad myli mane be galo,ir galetu priskretes sedeti salia 24 val. per para.O as nesuvokiu,kaip vyras gali nesidometi niekuom.Nereikia jam ne zvejybos,ne su draugais susitikti pabendrauti ar po bokala alaus ismaukti.Kazkur iseiti turiu pati viska inicijuoti.Man nuobodu su juo,stogas vaziuoja nuo kiauro buvimo kartu.Juk jausmai taip ir dingsta.Issakiau viska ka galvoju,kasdien mastau apie skyrybas.Jis nesutinka,tikrai mane myli.Nors zmogus jis geras.Taip,kad mrlb:nera visai taip,kad pamatai papus,paemi uz rankos ir ragas.Turbut daugumai yra taip:pamato papus,paima uz rankos,veda…..ir kuomet jau teisetas vyras,apie viska uzmirsta,apsileidzia,niekuom nebesidomi.Tuomet jau ragas.
Lux
Yra tokia knygele: Medard Laz „Gyvenimas po skyrybu”. Rekomenduoju.
Pagal ja galima pasitikrinti, kiek toli esi pazenges poskyrybiniame procese (nes tai is tiesu procesas ir daugelio dalyku neimanoma pagreitinti, juos tiesiog reikia pakelti, iskenteti, isbuti).
Be to buna issiskyrusiuju grupeles. Galima isbandyti.
Manau, tie tiesiog laikas, kaip cia ir sake, atsigrezti i save, vel save surinkti is gabalu, susilipdyti. todel negalima skubeti, blaskytis. Laikas viskas sureguliuos. Sekmes
Nauja
pries keleta metu atsisedus parasiau, kad man35-eri ,as dvieju vaiku mama ir labai noriu skirtis. Kodel? Kitu akimis -as -mylima,zmona, mes- puiki seima, padetis, pajamos, t.t…Taciau juk ivaizdis dar nera viskas. Tiek vyrai ,tiek moterys tampa neidomus sutuoktiniui.Kodel?-yra daugybe priezasciu, kiekvienas atvejis kitoks, unikalus,ypatingas. Man atrodo,jog atidaviau tam zmogui visa ka galejau, beje,as ji tebemyliu. Bet as tarsi issekes saltinis,o jis (vyras) manes nepapildo. Jauciuos tik jo nuosavybe, bet tai nera normalu. As turiu ka duoti, kuo uzpildyti, bet nera griztramojo rysio arba veiksmas vyksta pro sali. Kazkas patare susikurti sau gyvenima salia. Taciau dvilypumas eda sazine,kankina. Vienok ,jauciu, kad skirybos beldzias i duris, o man JO taip gaila.Bet kaip as, kaip mano jausmai, negi taip ir nugyventi del vaiku. mrlb,gal tavo zmona panasiai jautesi, nors tu ja ir mylejai. Tik nesijausk del to kaltu,nes daznai kas buvo ne taip mes susimastome po ivykiu.
mrlb
gal, niekas nežino, kaip mano (mano, mano, mano…) žmona jautėsi. bandžiau, bandėm kalbėtis ilgai ir daug. kažkur perskaičiau, kad skyrybų atveju natūraliai kažkam kyla daugybė klausimų. atsakymų galima ieškoti, viliantis, kad sau paaiškinsi „…kodėl taip atsitiko?..”. bet, kaip buvo rašoma – visada yra klausimų į kuriuos, tiesiog, nėra atsakymų. ir nereikia ieškoti. nėra ir baigta. gailestis skyrybose nereikalingas – kažką taip galima paversti auka. pasakoji, kad viską atidavusi tam žmogui nori skirtis. ne man spręsti, bet ar tai nėra egoistiškas požiūris – aš tau atidaviau viską, o ką tu man duosi? nieko neduosi? neturi ką duoti? nemoki duoti? tada nebeįdomus esi. skiriamės. ok. išsiskiriate. euforija, norimos laisvės pojūtis. ką noriu, tą veikiu. man gerai. kiek trunka toks gėris? o kas po to?
nauja
nevisai taip,mrlb. Turiu daug ka duot,bet jau tuo geriu jo taure uzpildyta, as tarsi kartociaus kasdien: labas rytas, pusryciai, iki, sekmes, pietus ir sypsena,iki, labas vakarelis, sypsena, buckis, vakariene jam pries TV, net alaus nuperku, krepsinis, …, as virtuvej, su vaikais, su knyga, su drauge. Savaitgaliai visi vienodi- miega iki12-nupusiu tuoj. Noriu i gamta, noriu veiksmo, …As juk irgi dirbu, pavargstu. net dvi pamainas varau. Viena darbe, kita namie, kartais buna ir trecia:)). mrlb, gal as cia ko nesuprantu vyru mastyme.But malonu , kad praplautum smegenis, ar taskelius i vieta sudeliotum. Manau, kad naturalu, jog mainai santuokoje yra. Tiesa, duodu, nes myliu, bet jei niolika metu mano dusia dziusta ir as vis dar laukiu is saviskio stebuklo, kurio ,beje, nebus. Laukiu puodelio arbatos i lova, noriu ryte pabus nuo jo glmones, ar bucinio, vis dar noris silumos ir artumo,kibirksteliu. is saviskio, o ne is svetimu(o svetimu demesio-apstu.nekuklu,bet esu isvaizdi ir patraukli moteris).
Dali
Paskaiciau Naujos komentara… tu teisi, dazna moteris taip jauciasi… Atrodo tiek daug gali duoti savo artimam zmogui, ir meiles ir silumos, ir dar daug daug ko… Bet, baisiausia, kad tam zmogui to nereikia… O sakosi labai mylintis… Ir – mrlb- tai nera egoistiskas poziuris, tai tiesiog labai skaudina, kai nera to griztamojo rysio, to nors trupinelio atgal… ir tada tikrai pagalvoji apie skyrybas, nors myli begaliniai… tik, pagalvoji, gal tai ir tiesa, kad myleti gali, bet kartu gyventi nevisada… baisiausia, bent jau mano atveju…, kad as maciau iseiti tik skyrybose, nes tai jau buvo nepakeliama, ir ne todel, kad norejosi laisves…zinau, kad myleti nenustojau, bet, dabar jauciuosi geriau, zinau, kad niekas neskaudina, zinau, kad nesijauciu nereikalinga… o jam kitaip… kad ir kaip nebutu keista…jam, praejus po skyrybu geram pusmeciui, staiga prireike manes, tos, kuri buvo nereikalinga, neidomi, su kuria buvo galima nesikalbeti jeigu nebuvo nuotaikos ir po savaite… su kuria buvo galima nesimyleti savaitemis, nurasant viska nuovargiui, nors buvo aisku kaip diena, kas ir kaip… juk, tada kai paprasiau iseiti…jis isejo gyventi pas savo meiluze… kas dabar staiga nutiko? ko dabar norisi atsigrezti atgal, ar brangus prisiminimai, ar pasiilgo to, kas buvo duodama be atlygio, ar su meiluze bendri „puodai ir bliudai” nebemieli…
zmogus, manau, turi gyventi meileje, myleti ir buti mylimas, ir niekad nevalia skaudinti kito… o skyrybos, jos skausmingos bet kuriai pusei… tik, manau, jeigu nesugebame buti kartu, gyventi, gerbti, kankinti vienas kito nereikia… zinai, kazkur skaiciau: „moterys, atsakykit, kuriai geriau, ar kai vyras guli salia taves ir galvoja apie kita, ar kai, guli su kita ir svajoja apie tave…?”… man siai dienai geriau antrasis variantas… zinau, kad mane myli, ir gal tai savotiskas ego paglostymas, bet, man taip geriau….ir dar, manau, kad tik stiprus zmogus (ar vyras, ar moteris) po skyrybu gali gyventi vienas, nepulti stacia galva i kito glebi… kad neiskaudintume paskui to, kurio griebemes kaip siaudo…
nauja
nemanau,kad skyrybos gali sukelt euforija, gal veikiau depresija,ar panasiai.nemanau,kad trokstu kazkokios LAISVES,kurioje ka noriu, ta veikiu. Noriu to paties vyro demesio, jo aktyvumo, gerio drauge, o ne atskiro po vienu stogu. Nenoriu be laiko apsileist ir nusent neveiklume, apatijoje, prie TV. Na ko as nesuprantu,vyrai? Beje,apie tai su juo snekejau ir nevienerius metus, su pauzem ir be. Deja, atsakymas beveik toks-nusiramink, as tave myliu, man gerai su tavim, ka be taves daryciau, tu mano ramybes oaze.ko tau truksta, nebezinai ko nori, gerai gerai, as pavarges…nulekiau net pas psichologa.Paklause, paklause ir uzdave klausimeli:atleiskite, o kur jus savo seimos gyvenime? Tai va, susimasciau. Tai kur tas mano egoizmas,kad ji kur…
nauja
to Dali.Aciu,bet tai ka supranta moterys,nelabai supranta vyrai. Ir atvirkscias procesas tikriausiai egzistuoja. Gal mes istiesu is skirtingu planetu:))). Manau maniskis dar be meiluzes. Tik ,bijau, kad man greitu laiku bus sunku atsispirt tokiai pagundai. Na va, dabar tai jau sulauksiu akmenu i savo darza.
mrlb
skaitau, mielos moterys, jūsų komentarus ir darosi kažkiek šiurpu nuo jūsų tekstų suponuojamų minčių: ko gero vyrai ir moterys, ištiesų, mąsto skirtingomis kategorijomis. kaip ten sako – vyrai myli akimis, moterys jausmais… . ar kažkaip panašiai. gal tiesa, kad, remiantis vyriška logika žmona/moteris/draugė yra kaip tam tikro etapo įprasminimas, nemąstant ir nesigilinant labai toli. na graži, na myli, galiausiai – pagimdo man vaikus (arba gali tai padaryti). na taip, kiekvienas jūsų aprašomas kiek konkretesnis atvejis neišvengiamai turi tik jūsų šeimai (tarpusavio santykiams) būdingus charakterius. bet, remiantis vyriška logika, tai jau smulkmenos. manau, kad nereikšmingos smulkmenos. cha, keista, bet pagal jūsų moteriško pozytivizmo teorija, regis, tokia vyriška logika pralaimi (ir pasibaigia skyrybomis). rutina, rutina, rutina. pjauna ir užpjauna. ką sako apie tai mūsų logika: rutina negali pjauti – tai, veikiau pastovumą simbolizuojantis šeimyninio gyvenimo aspektas. pastovumą ir stabilumą. taip, yra posakis:pastovus tik kitimas. nors, tiesą sakant, jūs visos teisios. kiekviena savaip. bet gražiai:). vieni ieško pastovumo, kiti veiksmo. visi teisūs. beje, aktyviai nusiteikusi moteris – žavi:). tikrai
nauja
mrlb, kaip keista. Pradzioje siurpinu, po to vyriska logika sako, kad tai kas mane skaudina ir vos nestumia i neistikimybe yra smulkmenos. Po to mano noras buti pastovia savo vyrui lieka nepastebetas. O galiausiai as dar zavi moteris. bet vistiek aciu, idomi tavo logika ar dar kazkas..
mrlb
nauja, nera smulkmenu, žiūrint iš kiekvieno privačių pozicijų. tik smulkmenos kekvienam skirtingos gaunasi. žinia, jeigu mano moteris trauktų ant neištikimybės, na, tiesiai sakau, neapsidžiaugčiau. gal net imčiau ieškoti priežasčiu, ko gi ji taip elgiasi (ar dar tik nori taip pasielgti). kaip supranti pastovuma – ar kaip asmeninę (kaip susipratusios žmonos) poziciją, kuri „įžiebs ir vis pakurstys šeimos židinį…” (kažkus nuskaičiau), ar kaip tik dar vieną situaciją, kuri galutinai už…is ir nieko kito čia jau nebeliks, kaip tik išsivaikščioti į skirtingas puses? rašei pati apie savo grožį (būdamas mandagus, leidau sau tai pastebėti). žinai, ir man keista. galiu iki pavargimo mąstyti apie lyčių skirtingumus ir ieškoti panašumų, bet, tai matau, kad nesigaunaaaaaaaaa
nauja
mrlb, as uz zidinio kurstyma. Tai darau su dideliu noru n metu, galvoju, kad dviese ugnele kurstyt-smagiau. Aciu uz mandaguma:))
mrlb
mrlb yr pakankamai nuovokus, kad suprastų apie židinio kurstyma dviese. ir dar su dideliu noru:). visada sakau, kad man smagu, kada kažkam sekasi. bet, taip pat jau žinau, kad vienam kažką pakurstyti dažniausiai neišeina. nu, bet tai, kita vertus, gal būna taip, kada kažkuris iš partnerių turi daugiau jėgos įpūsti ir kurstyti, o kitą reikia pastoviai stimuliuoti tokiam veiksmui (arba jo prioritetai kažkokie kiti, negu kad židinius kurstyti, arba, kaip kad ir rašei, kažkas kažko, tiesiog, nepastebi). nu ką aš galiu pasakyti? nesiskirkite, mielos moterys. taip nužudomi geriausi vyrai (jo, jo, taip ir yr) – vieną kartą tave gerai padaro, tai kam dar kiltų noras bandyti dar kartą kažkaip įsimylėti? neeeeee
nauja
mrlb, nu taip graziai parasei, kad net neturiu ka pasakyt. Buna moteru tarpe, kaip ir vyru- visokiu.Ir mes vieni kitus isimylim, mylim, gimdom vaikus, gyvenam kartu, kartais kenciam, dziaugiames, skaudinam ir patys buname skaudinami. Stipresnieji, pajute liepto gala, issiskiria.Kiti, nedrasus, lieka gyvent is iprocio, ar del vaiku,ar dar del kazko.Treti moka ugnele kurstyt kartu, pamainomis, vienas kito sirdelese ir lieka meileje ir seimoje LAIMINGI amzinai.Gal dar yra ir ketvirta , penkta grupe.
O del isimylejimo, tai nuo TAVES nepriklauso, reik tik laiko. TAVO zaizdos apgis, o kai pasveiksi nuo pyktuko ant moteru, viena diena, kai to net nelauksi ir apie tai net nepagalvosi, TAVE aplankys seniai patirti siurpuliukai. Juk pameni pirmus pasimatymus? Taip, gera buvo… nebijok, yra musu tarpe istikimu, svelnuciu ir…, pasirizusiu drauge nugyventi visa likusi gyvenima. Nepabandes juk nesuzinosi, o be to, dabar madoj sumesti daiktus i kruva ir pamegint . Ka prarasi?
alius
o tu taip gyvenk, kad ne tave, o tu paliktum, nejaugi visa likusi gyvenima gyvensi su baime, kad mane gali palikti, juk is to susideda gyvenimas, kazka atrandi kazka prarandi, o jeigu taip visalaika tripsi stovedamas vietoje, tad belieka uzsidaryti kurnors i vienuolyna ir atsiduoti Auksciausiajam. Tada nereikes bijoti, kad gali kazkas palikti
mrlb
na, diskutuojam toliau:). „stipresnieji, pajutę liepto galą, išsiskiria”. taip, gali būti ir toks scenarijus. visada yr ramiau, kada skyrybos turi labai konkrečią priežastį – kad ir stipresnio/silpnesnio plotmėje. bet tai kas yra stipresnis ir kas silpnesnis dviejų žmonių santykiuose? ar planuoti laimingą šeimos gyvenimą, to pasekoje daug dirbti, galiausiai (ėėė) mylėti yra silpnumo požymis? nu gal. sako, kad įsimylėjęs žmogus yr nerealiai silpnas ir pažeidžiamas. tada, tikrai, tai silpno žmogaus požymiai. nu, tai, koks tada tas šeimyninis stipruolis, kuris moka identifikuoti tą „liepto galą” ir laiku priimti atitinkamus sprendimus? aišku nėra viskas vien gerai arba labai blogai. jo, prisimenu pirmus pasimatymus. kaip ten banaliai sako – tarp meilės ir neapykantos labai nedaug. kuo tai matuojama?
nauja
na, diskutuojam:). Tai panaseja i atvira dialoga diskusijoje:).” Planuoti laiminga seimos gyvenima, to pasekoje daug dirbti, myleti”( bet ne galiausiai, o pirmiausiai) yra stiprumo pozymis. Cia mat reikaliukas tame, kad negalim pamatuot ar pasvert nei stiprumo, nei silpnumo. Taip kaip meiles neismatuotume arba skausmo. Kiek kuriam dievulis atseikejo jausti, taip ir jauciame kitus, save, isgyvename ta pati, bet kiekvienas skirtingai. Kai buvau kazkada (pries simta metu:) ) isimylejus, buvau labai stipri, bet trumparege-manau, kaip ir visi. Sutinku, kad isimylejus apankame, netenkame logikos, atjungiame mastyma, bet ta faze trunka ne amzinai. O gal as nemoku kitaip? Tu ten minejai apie tai, kad taip daugiau nebemylesi. Gal? Bet is kur gali but toks tikras? O be to,tai ka patyreme jaunysteje, musu jauname dar amziuje:), gali nusvist visai kitom, manyciau, kokybiskesnem spalvom. Mes brandesni, musu jausmai, isgyvenimai, visa yr jau kitam lygmeny. Dabar jauciuos geriau nei budama jaunesne. Atsikraciau kruvos kompleksu, esu gyvesne… Bet, va, seimyniniuose santykiuos, jauciuos silpna. Gal net isgyvenu savotiska nesvarumo bukle. Manau stiprus tie, kurie jausdamiesi blogai drauge, po n metu bendro gyvenimo, pamaste apie pasekmes vaikams, sau,jam ar jai, nusprendzia but vieni.Idant nebesikankintu ar nebekankintu kito(u). Noreciau ir as suzinot kuo matuojama meile ar neapykanta, deja, vargu ar kas zino. O gal?
mrlb
manau, kad neapykantą ir meilę galima pamatuoti laiku. viens pilietis kažkaip pasakė: „nesijaudink, meilė praeina po 5-7 metų. tada belieka išsiskirti ir vėl ieškoti”. labai nenorėjau, apsimetęs stipriu, skirtis. savo jėgą galiu pademonstruoti kažkur kitur. būti vienam, nors ir labai stipriu:), nelabai reikalinga. taip, vienam, tam tikrom prasmėm, lengviau. darau ką noriu, kaip noriu, kur noriu… . išsivaduoji nuo šeimyninio mazochizmo. gal ir savo partnerį išvaduoji nuo to pačio. man labiau patinka „planuoti laimingą šeimos gyvenima”. labai smagu žiūrėti į priekį – ir pats tobulėji, ir kažką sukuri. būdamas vienas dar stipriau tobulėji:), tik be kūrybos:). vakar kažkokiam filme per tv girdėjau tokią nuomonę: „skausmas būna dviejų rūšių: sukeltas meilės ir šiaip skausmas”. arba kažkaip panašiai
nauja
gerbiu TAVE,mrlb, uz tokias mintis. Tik, va, be kurybos neisivaizduoju savo gyvenimo ne akimirkos. Darbe-kuryba, namie su vaikais, vyru, su puodais-kuryba,cia ir -kuryba,bet nuosirdi:)
1000
Tai nesupratau, kaip sekas NAUJAS GYVENIMAS autoriui.
mrlb
nėra ką suprasti. „naujas gyvenimas” – tai sąlyginė sąvoka, sąvyje slepianti (kaip bebūtų banalu) norą bandyti dar kartą (pvz. įsimylėti ir kurti šeimą). tai ganėtinai privatu ir asmeniška, kada kiekvienas nusprendžiame kaip elgtis ir ieškom tinkančio recepto. sako, kai labai nori, tai ir pavyksta. žiūrėsim
TIESIOG
Nesutinku, santykių/jausmų plotmėj labai norėti neužtenka.Norai ir pastangos jų išsipildymui „atsiperka” tik materialiuose siekiuose. O čia „dirbtini” pasiekimai – laikini, surežisuoti. Manau jausmų pasaulyle viskas ateina netikėtai, savaime (žinoma kažkiek priklauso nuo aplinkybių ir situacijų). Padėtį gali kontroliuoti tik tam tikrą laiką, priklausomai nuo valios ir pastangų, bet rezultatas neprognozuojamas… deja deja
mona
tas naujas gyvenimas po skyrybu tik blefas ,ne taip greit ir ne taip lengvai ateina ir priklauso jis matyt ne tik nuo paties zmogaus bet ir nuo to kiek stipriai gavai nuo visa gyvenima mylimo zmogaus.kiekvienam kitaip ir recepto visiems vieno cia nera