Niekam nėra paslaptis, jog pasaulis per pastaruosius dvidešimt metų padarė neįtikėtinai didelį šuolį technologijų sferoje. Kartais net sunku suvokti, kokios sistemos supa mus. Žinoma, žmonės gimę šiame tūkstantmety, matyt, kitokio gyvenimo būdo ir nesuvoks, tačiau tie, kurie gimę prieš gerus dvidešimt metų – pastarąjį prisimins dar ilgai.
Nėra nuostabu ir tai, jog naujovių „šuolis“ ištiko ir filmų sferą – tiesą sakant, apie animacinius vaizdo įrašus šiandieną ir norėčiau pašnekėti. Pasistengsiu pateikti esminius skirtumus ir panašumus tarp senosios animacijos ir šiuolaikinių filmukų. Viliuosi, jog tekstas skaitysis maloniai ir laikas, praleistas būnant čia, neprailgs.
Žmonės, vaikystę praleidę žiūrėdami senąją animaciją, tikriausiai prisimins, jog pastarieji filmukai dažniausiai pasižymėdavo vienokia ar kitokia pamokančia istorija – deja, tačiau šios „savybės“, jeigu būtų galima taip išsireikšti, pasigendu šiuolaikiniuose animaciniuose filmuose. Iš esmės, tai yra vienas iš pagrindinių skirtumų, tarp minėtų laikotarpinių „žanrų“. Prie skirtumų būtų galima paminėti ir tai, jog senoji animacija buvo kuriama su daug prastesnėmis technologijomis, todėl nėra nuostabu, jog tiek vaizdinė kokybė, tiek pats įgarsinimas skiriasi nuo šiuolaikinių filmų. Nepaisant to, senoji animacija, dažniausiai, būdavo įgarsinama rusų kalba – kaip žinote, tai buvo prioritetinė kalba tuometinėje santvarkoje. Taip pat, būtų galima paminėti ir tai, jog dabartinių filmukų scenarijus ir pagrindiniai vaizduojamieji prioritetai labai pasikeitė – šiais laikais nėra vengiama muštynių, kitų, galimai gąsdinančių vaikus priemonių, pvz. kraujo ir pnš., taip pat, šiuolaikinė animacija pasižymi, mano manymu, perdėta fantazija. Iš esmės, tai yra esminiai skirtumai.
O tuomet kokie gi panašumai? Tiesą sakant, reikėtų užbėgti įvykiams už akių ir paminėti, jog jų nėra labai daug. Žinoma, būtų galima paminėti tai, jog jie abu teikia savo produktą vaikams ir yra animaciniai filmai. Taip pat, neretai siužetas ar bent jau kelios situacijos yra paimamos iš dvidešimto amžiaus „multikų“ – tai yra pagirtina, kadangi senoji animacija pasižymi didaktika.
Kad ir kaip ten bebūtų, negalėčiau kategoriškai teigti, jog šiuolaikinė animacija yra visiškas blogis. Tikrai ne, tačiau reikėtų pripažinti, jog ji per pastarąjį dvidešimtmetį neįtikėtinai pasikeitė.
Taigi, sudėjus visus taškus ant i, būtų galima daryti išvadą, jog tiek senoji animacija, tiek šiuolaikiniai „multikai“ turi savų pliusų ir minusų bei, dalinai, yra panašūs. Kad ir kaip ten bebūtų, senoji animacija visuomet liks tokia, kokia buvo ir neabejotinai paliks tik gerus įspūdžius, o dėl pasikeitusios filmų kūrimo santvarkos nereikėtų jaudintis – kažkada taip turėjo nutikti, kadangi pasaulis niekuomet nestovi vietoje ir tobulėja. Tai buvo tiesiog neišvengiama.
