Nauji mokslo metai kai kuriems moksleiviams reiškia ir pasikeitusią mokyklą. Anot ekspertų – tai gali būti gana reikšmingas gyvenimo pokytis, kuriam reikės ir aplinkinių palaikymo. Dažnai šis pasikeitimas sukelia nemažai nerimo – net jei išoriškai tai nėra lengvai pastebima.
Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ kartu su nevyriausybine organizacija „Jaunimo linija“ dalijasi patarimais tėvams ir mokytojams, kaip padėti vaikams ir paaugliams lengviau prisitaikyti prie pokyčių, kai tenka keisti mokyklą.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad adaptacijos iššūkius patiria ne tik vyresni mokiniai, keičiantys mokyklą, bet ir patys mažiausieji – pirmokai, kuriems mokykla tampa visiškai nauju pasauliu. Mokykloje reikia susikaupti, išbūti ilgesnį laiką atskirai nuo tėvų ir įsilieti į socialinę bendruomenę. Tokia pradžia neretai pareikalauja daug emocinių resursų tiek vaikui, tiek jo artimiesiems.
Iššūkis prisitaikyti prie naujų taisyklių
„Keičiant mokyklą, vienas pagrindinių vaiko iššūkių yra emocinis nesaugumas, kylantis dėl prarastos pažįstamos aplinkos, kai pasikeičia klasiokai, mokytojai ir pati mokyklos aplinka, o tai sukuria laikiną nestabilumo jausmą – net jei naujoji mokykla objektyviai atrodo palanki, vidinis saugumo jausmas gali susvyruoti, nes vaikas dar neturi susiformavusių „vidinių žemėlapių“, kaip elgtis naujoje vietoje, kas yra patikimi žmonės ir kur jo vieta“, – sako medicinos psichologė, „Jaunimo linijos“ savanorė Gabrielė Lubauskaitė.
Kitas svarbus iššūkis, anot ekspertės – baimė būti nepriimtam ir nerimas dėl naujų socialinių ryšių. Tai ypač aktualu paaugliams, kuriems priklausymo jausmas ir draugų ratas yra esminiai emocinės atramos šaltiniai. Tad gali kilti klausimų: „Ar čia mane priims?“, „Kaip man pritapti?“.
„Nerimą kelia ir akademiniai pokyčiai bei santykis su mokytojais – kiekviena mokykla turi savo taisykles, todėl gali keistis ne tik mokomieji dalykai ar jų apimtis, bet ir mokymosi tempas, vertinimo sistema bei mokytojų lūkesčiai, o tai sukelia abejonių ir baimių: „Ar aš susitvarkysiu?“ „Ar gebėsiu atitikti naujus standartus?“ – pastebi psichologė.
Prisitaikymą naujoje mokykloje stipriai veikia bendraamžių aplinka – priėmimo jausmas, galimybė susirasti draugų, būti įtrauktam, suprastam. Vaikui, kuris turi bent vieną artimesnį draugą ar palaikančią grupę, pereinamasis laikotarpis tampa žymiai lengvesnis.
Pokyčiams pataria ruoštis iš anksto
Tėvų vaidmuo taip pat išlieka svarbus – net ir savarankiškėjantiems paaugliams labai svarbu žinoti, kad šeima yra saugi erdvė, kurioje jie gali būti išklausyti ir suprasti be spaudimo. Tėvų parodytas dėmesys, domėjimasis vaiko patirtimis, gebėjimas priimti emocijas be vertinimų – tai stipri emocinė atrama.
„Tam, kad padėtų vaikui pasiruošti pokyčiams, tėvai turėtų kalbėtis apie tai dar prieš keičiant mokyklą – drauge aptarti galimus iššūkius, leisti vaikui išsakyti jausmus, normalizuoti visą emocinį spektrą, kuris gali kilti pereinamuoju laikotarpiu. Naudingas gali būti ir išankstinis kontaktas su mokyklos psichologu ar mokytojais, kad tiek tėvai, tiek vaikas jaustųsi saugiau ir labiau pasiruošę. Kartais patiems tėvams šis pokytis kelia daugiau nerimo, nei jie pripažįsta – jie rūpinasi dėl vaiko gerovės, todėl pokalbis su specialistu gali padėti valdyti savo pačių emocijas ir išvengti per didelio spaudimo vaikui“, – teigia G. Lubauskaitė.
Socialiniai įgūdžiai taip pat svarbūs – gebėjimas užmegzti kontaktą, pradėti pokalbį, išklausyti, priimti kitus ir išlikti savimi. Tai nėra duotybė, o ugdoma kompetencija.
„Mokytojai, kurie rodo dėmesį naujam mokiniui, padeda jam jaustis pastebėtam ir įtrauktam – tai labai palengvina adaptaciją. Tiems paaugliams, kurie baiminasi būti atstumti, svarbu žinoti, kad tokia baimė yra normali, kad nereikia stengtis įtikti visiems, o draugystės dažnai užsimezga palaipsniui – pradedant nuo vieno žmogaus“, – sako medicinos psichologė G. Lubauskaitė.
Sunkumus išduoda tam tikri požymiai
Norėdami padėti, tėvai ir mokytojai turėtų būti dėmesingi galimiems požymiams, kurie rodo, kad vaikui sunku: padidėjęs nerimas, emocinis uždarumas, sumažėjęs pasitikėjimas savimi, apatija mokyklos atžvilgiu, nenoras eiti į mokyklą, galvos ar pilvo skausmai be aiškios priežasties, nuotaikų svyravimai, elgesio pokyčiai.
Kai kuriems vaikams būdinga vengti kalbėti apie savo patirtis, o vietoj to pasireiškia padidėjęs dirglumas, atsitraukimas arba perdėtas linksmumas, slepiantis vidinį nerimą. Tokiu atveju svarbu reaguoti – ne spausti, bet būti šalia, pastebėti, domėtis, pakviesti pokalbiui be vertinimų.
„Didelę reikšmę turi atviras, nuoširdus dialogas su vaiku. Vaikas turi žinoti, kad gali dalintis jausmais be baimės būti nubaustas, išjuoktas ar nesuprastas. Kalbėjimasis neturi tapti tardymu, dažnai daug daugiau reiškia buvimas šalia, bendra veikla, nuoširdus domėjimasis, o ne bandymas „ištaisyti“ situaciją. Saugumo jausmą kuria ne greiti patarimai, bet erdvė, kurioje emocijos priimamos kaip natūralios: nerimas, liūdesys, pyktis, nusivylimas – visa tai yra normali reakcija į reikšmingą gyvenimo pokytį“, – teigia „Jaunimo linijos“ savanorė.
Svarbu ne tik kalbėtis su vaiku, bet ir kurti saugią erdvę, kurioje jis jaustųsi girdimas, suprastas ir priimtas su visomis savo emocijomis – tiek maloniomis, tiek sunkiomis, tokiomis kaip pyktis, liūdesys, nerimas ar nusivylimas.
„Vienas svarbiausių būdų tai pasiekti – daugiau klausyti, leisti vaikui kalbėti savo žodžiais, netaisant jo pasakojimo ir nenusprendžiant už jį, kaip jis turėtų jaustis ar elgtis. Taip pat svarbu neskubėti siūlyti sprendimų. Nors tėvai tai dažnai daro iš nuoširdaus rūpesčio, siekdami greitai padėti ar nuraminti, tokie patarimai gali vaikui sudaryti įspūdį, kad jo jausmai yra nesvarbūs“, – atkreipia dėmesį G. Lubauskaitė.
Kaip pastebi psichologė, tokios frazės kaip „man irgi taip buvo, nekreipk dėmesio, praeis“ gali priversti vaiką pasijusti neišgirstu, o kur kas daugiau gali reikšti paprastas sakinys: „Suprantu, kad tau dabar sunku. Aš esu čia, kai norėsi pasikalbėti.“
Verta vengti moralizavimo ar palyginimų su kitais, nes, vietoj frazės „Aš tavo amžiuje…“, geriau paklausti: „Kaip tu jautiesi šioje situacijoje?“ Svarbu parodyti, kad visos emocijos yra priimtinos – pyktis, liūdesys ar nerimas nėra silpnumo ženklai, o natūralios reakcijos į pokyčius.
Buvimas šalia vaikui svarbus net ir tada, kai jis nekalba, nes kartais užtenka tiesiog pabūti kartu ir parodyti nuoširdų dėmesį. Toks tylus buvimas, anot ekspertės, gali tapti stipriausiu palaikymo ženklu, siunčiančiu vaikui žinutę: „Aš esu šalia visada. Tavo emocijos man rūpi.“
Pranešimą paskelbė: Asta Buitkutė, UAB Tele2
