Tik kazkas romantisko…

Kai pyktis, neviltis ir skausmas pasilieka toli taip gera isisupti i silta anklode, paimti puodeli karstos arbatos ir suprasti kad kartais pagunda pasinerti i prisiminimus didesne negu zinojimas kad jie niekada nepasikartos. Taip jau yra kad per velai pradedame branginti viska kas buvo ir tai kas jau nebegrys…
Taip seniai regis rasyti meiles laiskai. O kiek ju neparasytu, neissakytu, droviai guziasi rasomojo stalo stalciu kertelese, isgyvenimu akimirkos atvirumu degina gelstancius dienorascio puslapius. Nuotrauku albumuose is laiko gniauztu isplestos mudvieju laimes sekundes…
Zvelgiau i lietaus nulyta langa ir prisiminiau dienas kurias praleidome kartu. Irgi ziuredami. Taciau i skirtingas puses. Bet tuo metu mums taip neatrode…
Dabar, zinodama kad jau miegi noreciau prieit arti arti ir pakuzdet tai ka jauciu tik taip tyliai tyliai kad tik tavo siela te girdetu. Noreciau pazvelgt i tavo miego sulipdytas blakstienas po kuriomis mylincios akys.
Dabar prisimenu visus tavo pasakytus zodzius. Visus tavo veiksmus. Apkabinimus ir bucinius. Viska. Kiekviena sekundele. Nuo tada kai susipazinom iki tada… kai palikai. Bet nekeikiu to laiko su tavim nes as buvau laiminga. Ar atsimeni tas ilgas minutes kartu? Juk buvom laimingi? Bet vis dar nesuprantu kaip nemyledamas galejei apkabint, buciuot mane? Kaip galejei but kartu? O gal mylejei? Gal tie zodziai nebuvo tusti..
Ir niekas neirodys kad meile nera pats graziausias dalykas pasaulyje. Bet jos turbut nei neprisimintume jei ji nepaliktu tokiu skaudziu pedsaku ir laiko randu. Visi zino kad asaros negrazina nei laiko nei zmogaus. Niekas negali priversti myleti ar ne.
Bet kodel kaskart prisimenu tuos tolimus praeities vakarus? Todel kad tai buvo stebuklas ir noreciau sugrizti ten ir niekada niekada neiseiti.
Tu pasirodei mano gyvenime taip staigiai kaip ir is jo pabegai. Staiga pasirodei salia kai labai reikejo zmogaus. Sutvarkei viska taip kad buvau laiminga. Saugojei nuo salcio, negandu, rupesciu, liudesio, asaru…buvai mano angelas sargas pats to nezinodamas.
Negi nematai vilciu kalnu kurie griuva ant manes vien tik todel kad norejau pamatyt ju virsunes.
Imu popieriaus lapa, uzrasau tavo varda ir nubraukiu sava ranka. Tik vardo irasyto sirdyje ranka isbraukti nebepajegs. Tukstancius kartu kazkas sauke tave vardu, tik vienintelio balso tu neisgirsi jau niekada.
Bet dabar as jau nebe ta. Nors ir kasdien ant mano veido zaidzia zaismingas juokas bet nakties tamsa nuima lengvabudiska dienos kauke. Akys sublizga tamsoje o lupas be pedsako palieka sypsena. Ir nesvarbu kur mane paliktum as visada rasiu kelia pas tave…