SIKART pazvelgiau i save kaip i nepazistama, kaip i laiko kelyje sutikta zmogu. Kiek paejus tylomis,uzkalbinau ta bendrakeleivi..paklausiau kaip jam sekas, kokie rupesciai ji slegia..pasiteiravau kur sutiktasis keliauja.
Pakeliui einant, issikalbejau. Kelias ilgas, buvo galima neskubant apsvarstyti kiekviena zodi, kiekviena minti.
Mintyse nubreziau savo likimo kreive, ja tapatinau su bendrakeleivio mintimi. Viskas sutapo. Vadinas jis-mano antrininkas..Pazvelgiau jam tiesiai i akis, laukdama atsakymo..bet jis draugiskai syptelejo ir pasikviete mane dar karta sugrizti i praeiti..
Tarsi igavusi galia, as regejau lemties prisiminimus, maziausius likimo vingius, kuriu svarba tegalejau ivertinti tik dabar, zvelgdama is tolo.
As maciau, kaip laime, kuri buvo skirta tik man, nesyk praejo pro sali. Reikejo tuo metu but tik truputi akylesnei, reikejo tik istiest rankas, nenusukti zvilgsnio i pakelyje pries akis smekstelejusi blizguti, ir likimas butu mane apdovanojes visomis savo dovanomis. Per neapdairuma leidau savo laimei praeiti pro sali, isklydau is savo kelio, siekiau ne savo tikslo, kartais budama pati sau priese, lyg noredama save padaryti nelaiminga, begau nuo savo laimes.
Keliaudama prisiminimu takais, maciau kaip laikas uzgydo zaizdas, isvaduoja nuo skausmo, padaro tai, ko neistengi iveikti.
Grizdama i dabarti, lyginu kitu zmoniu likimus ir nustembu: kokie jie skirtingi! Kodel vieni laimingi, o kiti tarsi pazymeti nelemties..? Kodel vienus dziugina lietus, kuri jie pasitinka kaip ismeginimus, juos tik uzgrudinancius, tuo tarpu kiti-paniure svieciant saulei..? Kodel..??-gal simtaji kartu klausiu savo antrininko, bet apsidairius nematau nieko..galbut jo visai ir nebuvau sutikus..? Galbut jo ir nera..?
Ne! As jauciu, kad manyje jis paliko ta nepaprasta galia, leidziancia matyti likimo kelia, kuriame as dar sutiksiu(tikiuosi) savo laime, kuriuo eidama, as pasieksiu savo tiksla.
Tas kas bus skirta laimingiesiems, bus skirta ir man. Lyg uzburta ieskosiu savo laimes..Kiekviena diena,kiekviena vakara, lyg naujus gimus, lyg naujame kelyje as ieskosiu JOS.

4 Comments
nesamone
Viena beda! Zmones linke zioplineti. Visiems truksta akylumo. Atkreipkite semesi tiek i save tiek i kitus. Ar eidami miesto gatve pastebite kaip lietvamzdzio krasteliu sruvena vanduo, kaip ant stogo atbrailos sedi velnio skulturele pakabinusi kojas per krasta. Ar pastebejote koks grazus zvilgsnis to praeivio? jei taip – tai neabejoju, nesunkiai rasite pasislepusia kamputyje laime.
Regina
Mes nemokame pasiimti to, ka galime tureti. Kodel?
viktorija
man lygiai taip pat!! as nusisukau nuo savo laimes! ir daug kartu tai padariau!! dabar esu viena!! o mano laime su kita!!! 🙁
filosofas
tai bent ismastymai.gali pradet rasyt knygas.o laime turbut ne visiems skirta,na tai kas ,kad ji praejo pro saly ir nespejai jos sugaut,turbut ta laime nebuvo tau skirtay.tai lemtis….