Sportas

Sporto treneriams išmokėto atlygio mokestinis vertinimas:  atlyginimas už paslaugą ar darbo užmokestis?

Mokestinių ginčų komisija pristato dar vieną neseniai pasibaigusį mokestinį ginčą, susijusį su sporto veikla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022-10-19 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1010-602/2022). Primename, kad anksčiau buvo pristatyta su maistpinigių apmokestinimu susijęs mokestinis ginčas.

Pasibaigusioje byloje mokesčių administratoriaus buvo nustatyta, jog pelno nesiekianti sporto organizacija su rinktinės treneriais, kurie buvo įregistravę individualią sporto veiklą, sudarė sutartis dėl sporto trenerių paslaugų įsigijimo. Patikrinimo metu mokesčių administratoriaus buvo konstatuota, jog organizacija išmokėtas sumas turėjo priskirti ne individualios veiklos išmokoms, o darbo santykių pagrindu išmokėtam atlygiui ir privalėjo apmokestinti kaip darbo užmokestį darbuotojams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, ar mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, jog ginčo situacijoje tarp sporto federacijos ir trenerių susiklostę santykiai atitinka darbo santykius. Esminiai darbo santykių požymiai yra siejami su tuo, kad  darbuotojas, gaudamas nustatytą darbo užmokestį, dirba tam tikrą darbą ar vykdo tam tikrą darbo funkciją, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Šioje konkrečioje byloje buvo nagrinėjama, kokie faktiškai santykiai susiformavo: ar sporto treneriai teikė civilinio pobūdžio paslaugas kaip profesinę individualią veiklą vykdantys asmenys ar, vis dėlto, santykiai atitiko darbdavio ir darbuotojo santykius. Nors, įvertinęs faktines aplinkybes ir šalių argumentus, teismas pripažino, jog dalis aplinkybių atitiko darbo sutarčių požymius, tačiau nebuvo pagrįstas vienas iš esminių darbo sutarčių požymių – darbo santykiams būdingas pavaldumas, todėl sporto treneriams išmokėtas atlygis  nepagrįstai buvo pripažintas darbo užmokesčiu.

Komisijos narės Vilmos Vildžiūnaitės komentaras

Apibendrinant aptartą teismo nutartį, teismų praktiką bei teisinį reguliavimą,  galima išskirti  tokias esmines nuostatas, susijusias su trenerių veiklos mokestiniu vertinimu:

Pirma, treneriui, kaip ir sportininkui, atlygis už jų vykdomą veiklą gali būti mokamas pagal darbo arba sporto veiklos sutartis. Jei sporto veikla vykdoma ne darbo santykių pagrindu, sporto teisiniams santykiams galioja sutarties laisvės principas, būdingas civiliniams santykiams. Šiuose teisiniuose santykiuose vyrauja ne funkcijų atlikimas, o konkretaus (sportinio) rezultato siekimas. Sportinės veiklos sutartims taip pat paprastai būdingos kitos specifinės sąlygos, pavyzdžiui, sportinio režimo nustatymo, medicininės priežiūros, sportininko apgyvendinimo, transporto, sveikatos draudimo.

Antra, sportinės veiklos sutarties sudarymas savaime nereiškia, kad treneris vykdo savarankišką (individualią) veiklą ir ši sutartis negali sukurti darbo santykių. Susiklostę trenerių ir sporto organizacijos santykiai vertinami ne pagal sutarties pavadinimą, bet pagal joje išdėstytų sąlygų visumą. Be to, šalių santykiai gali būti pripažinti darbo santykiais remiantis turinio viršenybės prieš formą principu, pagal kurį viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Šis principas veikia į abi puses, t. y. ne tik mokėtojo nenaudai, bet ir mokėtojui palankia kryptimi.

Trečia, kai kurie darbo santykių ir sporto paslaugų elementai gali būti iš esmės panašūs (pavyzdžiui, tai, jog įstaiga suteikia treniruotėms patalpas ar sporto aprangą), todėl darbo santykiai negali būti konstatuoti nenustačius visų esminių darbo santykių požymių. Aplinkybės, jog paslaugų užsakovas aprūpina trenerius patalpomis, specialia apranga ir kitomis priemonėmis arba dengia trenerių išlaidas stovyklų ir varžybų metu, savaime nepaneigė individualios veiklos vykdymo fakto.

Ketvirta, be kitų požymių, darbo santykių buvimas galėtų būti konstatuotas tik pateikus įrodymus, jog sporto įstaigą ir trenerius siejo būtent darbo santykiams būdingas pavaldumas, kuris reiškia, jog trenerių darbo funkcijų vykdymas buvo neatskiriamas nuo darbdavio kontrolės ir jo nurodymų vykdymo. Šiuo atveju, teismo buvo išaiškinta, jog nepakanka vien tam tikro tarp trenerių susiklosčiusio pavaldumo komandoje ar nustatyto atsiskaitymo už veiklos rezultatus, nes atsiskaitymas už atliktą darbą yra įprastas ne tik darbo santykių, bet ir bet kokių atlygintinų paslaugų teikimo atvejais.

Penkta, sprendžiant dėl teisinių santykių kvalifikavimo, be kitų aplinkybių,  gali būti reikšmingos tokios aplinkybės kaip darbo laiko (darbo režimo), vietos, darbo garantijų, atsakomybės ir ginčų tarp trenerių ir įstaigų nagrinėjimo tvarka, taip pat aplinkybės, susijusios su šių santykių dalyvių elgesiu prieš sudarant ar vykdant sportinės veiklos sutartį. Teismo buvo pripažinta neaktualia aplinkybė, jog treneris iš kitų asmenų negavo jokių kitų individualios veiklos pajamų, t. y. gavo tik iš sporto organizacijos.

                       

Pranešimą paskelbė: Vilma Vildžiūnaitė, Mokestinių ginčų komisija prie LR Vyriausybės

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą