mano sirdi i dvi dalis padalino kazkas… man taip sunku… mazuli juk man pasaulis tai tu… ar jauti as su tavim… tu prisiglausk ir nieko nesakyk… tik buk salia…prasau… as noriu vel tave myleti… bet kur sirdis nuves as nezinau… prasau tik netylek… zodis visko pradziu pradzia… nuvesk mane… nuvesk ten, kur zvaigzdynai meile spinduliuoja… leisk man pakilti aukstai aukstai… mazuli, as juk noriu vel tave myleti… tu prisiglausk ir praeis kancia… mano mintyse bus ramu… tu tik nieko nesakyk… tik buk salia… as noriu vel tave buciuoti… as noriu vel salia taves miegoti… ir ryta pasitikt su tavimi… noriu vel tave MYLETI… bet kam kalbeti tuscius zodzius… man reikia…

Gyvenimas-tai laikas.Deja,tai-tiesa.Ateina zmogui skirta valanda,ziurek,ji jau praejo.Taip buna ir gyvenime.Juk neveltui sakoma:”Gele prasiskleidzia tik viena karta”,kad prazystu.Zmogus laukia ryto,vakaro,nakties,ir viskas praeina nepastebetai.Po tamsios nakties vel pasirodo rytuose ausra,saulute nesdama.Vel isausta nauja diena,atnesdama kazka nauja ir,nusinesdama suduzusias viltis,svajas,nerupestingas kudikystes,o veliau ir vaikystes dienas,prisiminimus.Vaikas auga,btesta.Stai jis paauglys-vaikinas,mergina veliau tetis,mama.Visi kazka prarandame ir kazka gauname! Lieka prisiminimai apie vejais praleistas dienas,nepadarytus darbus,neissipildiusias svajas. Ateina toks laikas,kai nori ar nenori,bet vis tiek susimasatai: „Jau praejo kazkiek metu,kazkiek pavasariu,vasaru,ziemu,bet ka as naudinga nuveikiau?-padejau kam nors sunkia valanda,suteikiau kam nors jegu,ar padariau as nors viena nelaiminga laimingu,ar isgelbejau kam nors gyvybe?-susimastau.As daznai apie tai galvoju.Kaip nugyventi likusius metus,dienas,kad nelikciau gyvenimui skolinga?! Man budavo,labai gera sirdyje,kai ji…

Mano meilė niekad nepražys Tokiais plačiais jausmų žiedais, Tik neviltį man amžina grąžins Ir dabar ji kaip pelai… Aš lauksiu Jo visa širdim Ir nerimas kutens krūtinę, Ašaras išreiksiu mintimis Ir sukalbėsiu maldą vakarinę…

Aptapšnotos mūsų žiemos Ruda, ruda – kur dairais – Ilgas pasakas mažiemus Seka Paksas vakarais. Apie savo griežtą būda, Apie sąmokslus baisius Apie samoliotą, tpfu – lėktuvą Kaip juo skraidė po tiltu. Apie Didžiąją Rasiją Kuri laimėn veda mus, Pieno upes, kurios teka Ten iš sidabro šulinių. Apie savo draugą Jurą Koks jis prietelius puikus, Apie Leną – velnio žmoną, Ir jos burtus įvairius. Kaip kadaise nusiminęs Grįžo tuščiomis atgal. . . Austrai vagys paskutiniai, Lagaminą pagrobė tenai. Poste štai Songaila miega, Su Smailyte abudu. Ačas veža traktorius per sieną Nepalikdamas pėdų. Prezidentas gero būdo, Tiktais aplinka bloga, Bet … tauta, jei atsibudo, Pasakaitė jo baigta.

Kai pamačiau akis tavasias , Nebemačiau aš nieko , tik tave… Man rodos laikas tą akimirką sustojo, Užsimerkiau ir jaučiau aš meilę savo širdyje. Jaučiau kaip ji liepsnojo mano mintyse, Ir ašara iškrito man tada , Riedėjo ji skruostu mano šaltu, Riedėjo ten , kur šilta ir gražu…

AMŽINAI… KARTU… ŠALIA… TAMSOS GLĖBY, TARP ŽVAIGŽDŽIŲ… SVAJONĖ IR VILTIS… ,,PER DAUG MAN REIŠKI,MERGAITE…” VIENINTELIAI ŽODŽIAI, PRIKLAUSANTYS TAU. IR MAN. AMŽINAI…

Vėjas žaidžia mano plaukuose Ir jaukia manas mintis. Taip lengviau negalvot, Bet svajot, fantazuot… Neš svajas i žvaigždes, O nunešęs pamirš. Vels man plaukus toliau Ir galiausiai paliks. Liksiu stovėt suvelta, Be svajonių – viena… Pagailės jis manęs Ir iš proto išves. (savos kūrybos;)

Sparnai skausmingai laužo kaulus, Lyg dygsta, lyg truksta dygt drąsos, Aš noriu skrist, pasiekti kalnus, Krutinė plyšta, noris kilti iš tamsos. Ikvėpiu gurkšnį oro, tarsi truksta vietos, Iškvėpus dvelksmas jaučiasi jėgos, Mintyse vien idėjų lietūs, Lyg sprogti būtų pasiruošę jos. Žinau, kad kilsiu, kad skraidysiu, Žinau, kad tuo nenusivilsiu ir atgimsiu, Žinau, kad sprogs krutinėje kažkas, Bet nežinau kada..

Gyveni sau ir tikiesi kazko..tokio kazko neimanomo..kazko nuostabaus..sedziu ir verkiu.Verkiu del visko,Visko blogo..Kad ir gero gyvenime nera..Tikrewsiai kaj Dievas skirste draugus,mane uzmirso..atrodo viskas ok,o stai ima ir apsivercia viskas aukstyn kojom..Nebetikiu niekuom,visos viltys mire..Turejau drauge..praradau..turejau kita ir vel..ir visos jos mane skaudino..:( Sake kad gyvenime nera nieko neimanomo..Yra..Deja,yra..Siuo metu galvojau isimylesiu,bet..Bet ne..Manes taip pat niekas nemyli..Esu nieko verta..Niekam nereikalinga..Niekas manes nelaukia niekur..Skaudu,del visko..Atrodo uzsiaugint sparnus gerewsia..ir isskrist..Paliksiu visus ramybej..nebegadinsiu niekam gyvenimo..atleiskit…Kai skaitysit,manes jau nebebus..As linkiu jums visiems visko gerewsio..Gal jums pasiseks…Nemokejau myleti,Nemojau saugoti brangiu zmoniu…Nemokejau but zmogumi…Viso……………….

Žudai iš lėto,be gailesčio,kad leisi išgyventi.Apsvaigini,žaidi,vilioji…Po to be gailesčio sutrypsi ir paliksi kraujuojančia širdim.