Majoras Blečis savo kabinete nervingai kramtė cigarą. Į kambarį įsiverže Stenlis. – Po paraliais ir paraliukas! Ka tik sužinojau, kas tiedu per paukštyčiai! – Na…- abejingai tarė Blečis nepakeldamas akiu nuo jaunuolių fotografijų. – Vaikinukui 25-eri, o mergytė dar nė septyniolikos neturi. Kietas riešutėlis… – Mergytė? – Ne, vaikinukas. Lyg niekur nieko įsmuko i banką, kaip sakant per patį darbymeįi.Jį stebėjo bamaž trisdešimt akių porų. O jis sau kaip povas…Privertė Džefersoną į polietileninius maišus sumesti pinigus. O Keitės rolė…Ji vaidino įkaitę. – Esi tuo įsitikinęs? Gal ji ištikrųjų yra jo įkaitė? Gal dabar kraustosi iš proto trankydamasi su juo per kažkokius šunkelius. – Hm…Reikia ja labiau pasidomėti… – O kaip…

Ziuriu as i tavo skaiscias akis, Ziuriu ir nieko nematau Ziuriu nors tikrai zinau Kad niekada nebusi mano Ziuri tarsi i tolima kelia….

As noriu but laisva Laisva kaip paukstis, Kurio sirdis nejaustu skausmo ir kancios, ir asaru suriu, kurias daznai ryju Sunku, Sunku su tavimi, bet dar sunkiau man be taves. As taip noreciau buti tuo, kas nesupranta zodzio skausmas ir kancia, buti laisva ir but laiminga…

Vel i mano sirdi pasibelde ruduo.Atejo tyliai ir kasdien saldo mane vis labiau ir labiau. Vel saltas vejas nureng medzius,jie numes savo auksinius rubus ir liks nuogi,kol ziema juos neapdengs savo pukuota kaldra. Tik vienas kitas lapas liks-patys stypriausi lapai. Einu taku,kuris nuklotas auksu.Po kojomis jis taip ir slama.Lija lietutis.Kiekvienas zmogus kazkur bega,skuba.Visi susirupine. Mano akys sketsta liudesy.Viena,niekam nereikalinga.Vejas arso mano plaukusi visas salis.Kaip ir sas neberandu sau vietos.Kur mane veda sis kelias?Tikriausiai i niekur…

Ar tau truko konors, taip kaip oro, Kaip saulutes siltu spinduliu? Ar tau buvo ilgu be to juoko, Be didziuju zydruju akiu? Ar kada negalejai uzmigti? Vis svajojai, galvojai, mastei… Ir galvojai, kodel gi sia nakti Zvaigzdes ziba ryskiai ir aukstai. Nemiegojau ir as tamsia nakti… Skaiciavau zvaigzdutes danguje… Negalejau uzmigt prisiminus Tavo zvilgsni ir sypsni tada… Pajutau as tada, kaip man truksta Tavo juoko, akiu melynu. Kaip as noriu tave vel matyti… Apkabinti… Sakyti: „Myliu!”… Ir man truksta taves, taip kaip oro! Kaip saulutes siltu spinduliu! Ir tada nejuciom pagalvoju, Ar tau truksta manes?.. Istiesu…

Tik tuomet kai uz lango tamsu, Kai aidi tyla namuose. Tik tuomet as suprasti galiu Kaip nepaprastai reikia taves. Ne tuomet kai gyventi sunku! O tada kai paselusiai liudna, Kai net asaru neberandu.

Pragariskas rytas 06.20val. ryto. Prabundu ispiltas prakaito. As…. as…. man sunku…… man liudna. Supanikuoju. As eilini ryta prabundu vienisas it pirstas, kur Tu??? Su kuom Tu??? Nieko as nezinau, o ar noriu zinoti?? Nezinau…… tas nezinomybes jausmas mane jau uzvalde, jau beveik puse metu kaip as nieko nezinau. Netik apie Tave, bet ir apie save, apie savo ateiti, as pasimetes. Jei kazkada drasiai galejau svajoti apie MUSU ateiti, tai Tu man sia minti labai greitai iskrapstei is manosios smegenines. Dabar vos dristu pagalvoti kokie bus musu “ pirmieji” pasimatymai. Panika, as nesuvokiu ka darau….. reikia begti i darba….. o as stveriu popieriaus lapa ir inirtingai kazka rasau, rasau. Net nelabai…

Netiesa tie tavo zodziai, Netiesa kad,jie tikri Netiesa,kad myli mane Tu myleti negali Gal tave as ir mylejau, Gal buvau per daug kavila, Gal maniau kad mes laimingi, Bet taip nebuvo niekada Nezinau ar tu dar gyvas, Nezinau ar dar pazysti tu mane? Bet zinau tik viena dalyka Nemylejai tu niekada!!!!

Cia gal ir nevisai i tema, bet gal kas pamenat tokios senos dainos zodzius, kur dainuoja kazka panasus: Pirma kart menulis mate Ejo ji viena Baltas sydas veida denge Buvo ji linksma Antra kart menulis mate Ejo jie jau du… Buciau labai dekingas jei kas dar pamenat ir parasytumet sios dainos zodzius. Aciu

Gyvenimas-tai laikas.Deja,tai-tiesa.Ateina zmogui skirta valanda,ziurek,ji jau praejo.Taip buna ir gyvenime.Juk neveltui sakoma:”Gele prasiskleidzia tik viena karta”,kad prazystu.Zmogus laukia ryto,vakaro,nakties,ir viskas praeina nepastebetai.Po tamsios nakties vel pasirodo rytuose ausra,saulute nesdama.Vel isausta nauja diena,atnesdama kazka nauja ir,nusinesdama suduzusias viltis,svajas,nerupestingas kudikystes,o veliau ir vaikystes dienas,prisiminimus.Vaikas auga,btesta.Stai jis paauglys-vaikinas,mergina veliau tetis,mama.Visi kazka prarandame ir kazka gauname! Lieka prisiminimai apie vejais praleistas dienas,nepadarytus darbus,neissipildiusias svajas. Ateina toks laikas,kai nori ar nenori,bet vis tiek susimasatai: „Jau praejo kazkiek metu,kazkiek pavasariu,vasaru,ziemu,bet ka as naudinga nuveikiau?-padejau kam nors sunkia valanda,suteikiau kam nors jegu,ar padariau as nors viena nelaiminga laimingu,ar isgelbejau kam nors gyvybe?-susimastau.As daznai apie tai galvoju.Kaip nugyventi likusius metus,dienas,kad nelikciau gyvenimui skolinga?! Man budavo,labai gera sirdyje,kai ji…