Pakirsta Meilė

Jis man sakė:
Tu viena man gyvenime.
Jis man kartojo:
Dėl tavęs viskas įmanoma.
Aš tikėjau, nes norėjau
Negalėjau atsispirt.
Aš mylėjau, nes tikėjau,
Kad žinau, kas meilė yr…

Laukiau jo tartum išganymo.
Laukiau jo kaip šio gyvenimo.
Ir naktim, dienom svajodavau.
Apie jį ir tiktai jam dainuodavau.

Bet likimas stipriai baudžia,
Tą kuris jį tyliai niekina.
Netikėjau likimu,
Laukiau meilės dovanų.
Nes tik meilė, rodės man,
Leis pakilt aukščiau dievų.

Tarsi koks nakties šešėlis,
Jis atsėlino slapčia. Iš miegų
Mane prikėlęs
Nuvedė tylia nakčia.
Pamačiau aš jį tada
Su kažkokia kita.

Jis man sakė:
Palūkėk. Viskas buvo netaip.
Bet aš negaliu tylėt.
Ir lėkiau kažkur tolyn.

Dievas davė meilę žmogui,
Kad galėtų džiugint jį.
Bet kai jausmas jį užvaldo,
Griauna meilę jo širdy.