Moteruo

Nulipdėme, Moteruo, kiekvieną įlenkimą išdailinome.
Vietas Jųjų delnams liesti – grakščiau už snigimą.

Jauti, Moteruo, besigeriančias akvarelės spalvas
krūtin. Ruošėm vietą Jų glamonėms – tylesnėms už mus.

Paleisk savo juodas plauku vilnis, Moteruo, sniego
moteris reikalauja švelnumo – srovenančio Jųjų delnais.

Nekalbėk, Moteruo, tai išganingiau už mūsų meilę šimtui
metų vienatvės. Tyla Jiems – neegzistuojančią mumyse.

Melskim klaupusios ties jos kojom, mūsų gyvenimams, Moteruo.
Suteikim dirbtinį reginį femme fatale pradui – esmei Jų akimis.

Gulkim, Moteruo, gulkim angelams gyvybę suteikt. Savo gyvasties
šiluma ir kūnu juos gimdyt – žemę angelais raižyt dėl Jųjų.

Apkabinkim savo sniego moterį, Moteruo, ji tirpsta dėl mūsų
būvimo. Tyru vandeniu liūliuoja sielų vienatvę. Moteruo, mylėkim.