Meilės Ąngelo laiškas man

Skaičiau daug strapsnių
Daug istorijų mačiau
Tik ši vienintelė įstrigo atminty
Ir supratau, kad ašaros nepadės šitam kely

Prašiau pagalbos angelų
Kad man padėtų suprasti
Kodėl gyventi taip svarbu
Kad ir kuo bučiau as padėti nerimstu

Skaičiau tolyn ir supratau,
Ir viska išgyvenau,
Skaudėjo viską, ir dar dabar man skauda,
Jis rašė aiškiai ir tvirtai,
Tačiau istorija tikrai,

Sudrebino pasauly nelauktai,
Kodėl pasaulis toks žiaurus?
Ne, tai ne pasaulis, o žmogus!
Nupiešes krauju jis kelius

Atidarė pragaro vartus
Ir vėl jis eina į kambarius
Aukų jis ieško, nejausmų,
Pražudęs vilty tarp panų.

Ir štai jis turi ją,
Nurengia nelaukčia,
Ji miega nejaucia
Ir jis šia naktį išprievartavo ją.

Palieka vaisių ir keliu
Patraukia link miško, savo namų…
Toliau užgniaužia širdy man labai,
Kodėl taip daro ar tai jis tikrai?

Toliau skaitau ir verkiu…
Jis nežmogus, o angelas naktų
Jis išgyvena viska ištiesų,
Tai ne jo darbas, o velnių

Toliau skaitau, ir suprantu
Tai laiškas man, ne tau ištiesų
Įgyvendinti tai ko jis trokšta jau seniai
Padaryti gala povelnių!

Tai tas kuris gražins mums meiles
Kurių netekome senai
Tai tas kuris viską išgyvena
Ir tas kuriam labiausiai skauda

Kai palieka mylimi veidai
Kai nebebūna meilės
Dėl pykčių, išdavysčių… nebelieka meilės…
Nes sudušta širdys nelauktai…

Sujungti jas jam taip sunku
Tai prilygsta išprievartavimu
Todėl jis daro tai dažnai
Kad sueitų vėl mylimi veidai

Jis taip praplauna sielas tų
Kurie išsiskiria dėl vėjų…
Dėkokim angelui vartų
Sujungė tuos kurie kartu…

Ir šiuo laiškučiu supratau
Kad ir man laikas susitaikyti jau
Su tuo ką myli aš labai
Dėl ko angelui skauda labai ,

Jis pirmą karta verkia daug stipriau,
Nes pražudysiu tai,
Ko truksta šiam pasauly
Ir tai ko laukia jis taip ilgai

Aš preraša rašau šalia
Ir meile susigražinsiu nelaukčia…
Pasauly truksta meiles
Tai tiesa!