Kuomet aplink karaliauja tuštybė

Kuomet aplink karaliauja tuštybė, tuštuma ir visi kiti jos giminaičiai… Užsimerk ir durk piršu bet kur, kad ir į pirmą pasitaikiusį pro tave einantį keleivį: jis bus toks tuščias, lyg ką tik vyno draugijos netekusi taurė… Gerai, jeigu per neapsižiūrėjimą kažkas bus palikęs joje lašą vyno – kad bent jos kvapas išduotų, jog ji kadais buvo ne tuščia… O šiaip… – tik dulkės, muilo kvapas ir išdžiuvę vandens lašeliai ant jos krištolinių skruostų. Ji tokia velniškai tuščia!!. Sugundyta, suvedžiota ir palikta dar vienos akiplėšiškos išdavystės – greta jos stovėjusio vyno butelio, kuriam teko visi išsvajotų lūpų bučiniai, besimėgaujantys vyno skoniu „iš kakliuko”…

Ir tu toks pat – apgautas ir išmestas šalin, su kažkieno piršto antspaudu ant širdies – įrodymu, jog kažkas kadais lenkės paimt tave, kad skildiną pripilt vyno…
O ne!! Nežaisk manimi! Ir nesilenk paimt manęs, kuomet norėsi gurkštelt aromatingo vyno. Aš sudušiu tavo rankose, kuomet tu kelsi mane prie lūpų, ir tavo krūtine riedės iš pirštų bėgančio kraujo ir taurės netekusio vyno lašai… Suprask, mane užnešusios dulkės išmokė mane nejaust, mane užpildžiusi tuštuma išmokė pamiršt, o mane pamilusi vienatvė išmokė sudužt, kuomet kažkas kėsinsis į jos draugiją…
Tik mano siela – marga lyg plaštakės sparnai! Vaikystės svajonės, kvepiančios pievų gėlėm, subręs bet niekad nepaliks manęs…
Aš būsiu tavo, kuomet lengvu rankos mostu kelsi mane prie lūpų bučiuoti, dalinsiuos paskutine akimirka, kuomet širdis bus sklidina it vyno taurė, ir liksiu amžiams su tavim, susimaišydamas krauju ir vynu bėgančiu tavo krūtine per širdį…