klaudijai…

Klaudijai…
Prabundu isgirdes tariant mano varda naktyje… Apsidairau.. Vasaros naktis, kambari apsviecia menulio sviesa, pro langa kartais padvelkia naktines gaivos gurksnis, akys pamato dailu moters silueta stovinti viduryje kambario. Ji apsirengus lengva suknele, kuria kedena siltas vasariskas vejas, kakla dengia plonas salikelis..
Lengvu zingsniu ji ima artintis prie mano lovos, atsiseda ant lovos krasto ir musu akys sustinka. Ziurim vienas i kita, kalba akys, joos tiek daug pasako… Paimu jos ranka ir svelniai suspaudziu. Nezinau kieki laiko taip sedim, bet tai atrodo lyg kelios akimirkos, akimirkos kurios daro gyvenima malonesni, suteikia jam romantikos ir padaro stebuklinga.
Staiga ji nuleidzia akis ir jos ranka isslysta is mano delno.. Jauciuosi prarades didele dali saves, atsiranda tokia tustuma… Pakeli savo akis ir tarsi pasakai, kad tau jau metas eiti… Tu pasilenki prie manes ir savo lupom palieti manasias, kuna uzlieja maloni siluma, tokia beribe euforija, kuri mane pakyleja mane i zvaigzdes…
Atsistoji ir letai priejus prie lango atsisuki, pazvelgi i mane, tavo skruostais rieda asaros kurios nukritusios zemen virsta deimantais, bet tie deimantai man tera akmenukai palyginus su tavo meile.. TAVO MEILE DIDZIAUSIAS TURTAS.
Prabundu austant, saule dar tik teka, viskas aplink miega… Vis galvoju apie sios nakties ivyki… Nusprendziu jog tai sapnas, bet pamatau ant uzuolaidos prisegta salikeli, salikeli kuris denge naktines viesnios kakla…