Kazkas, kas mane vercia gyventi…

Vakaras. Tamsa. Triukšmas. Prasidėjęs naktinis gyvenimas, viskas juda, viskas gyva, kažkas kažką veikia…bet visa tai taip nuobodu ir banalu, nusibodo tas triukšmas, norisi ramybės…greičiau ištrūkti iš tos taip slegiančios minios. Taip, vieta kur galiu pabūti viena yra tiltas, mano pamėgtasis tiltas.Praeinu pro visus žmones nieko nematau , vienintelis tikslas, kuo greičiau atsidurti ten, ten kur noriu ne tik aš, bet ir mano širdutė. Pagaliau pajunti lengvą vėjelį , jis kedena mano palaidus plaukus, jaučiu gaiva, tyrą orą, taip gera girdėti jūros ošima, o ne tą triukšmą, kuris slegia. Einu tiltu ir jaučiu kaip po kojomis girgžda medis…vis labiau jaučiu vėją, jis pučia vis smarkiau, bet man visai tai nesvarbu aš tik einu einu einu , sustoju tik pačiam gale. Stoviu ir žiūriu į jūrą, ji tokia rami ir tyli, tarsi ji žino , kad man reikia ramybės…mane užplūsta mintys apie gyvenimą, viltį, netektį, nusivylimą, meilę…meilę?Taip, apie ją ir susimastau kodėl aš negaliu būti laiminga , negi man nelemta kuo nors pasidžiaugti, pabūti mažai ir laisvai, kaip mažyčiui paukščiukui. Darosi graudu , kad likimas man toks negailestingas…kodėl negaliu turėti to, ko noriu aš, tada paklausiu kodėl?bet kaip ir visada atsakymo nėra ir nežinau kada jį surasiu, žinau tik viena, noriu gyventi kitaip , noriu mylėti ir būti mylima, jausti kažkam reikalinga. Negi po viso šito kas man nutiko nenusipelniau geresnio?Taip aš nesipelniau.Ir pagalvoju negi taip stovėsiu ir gailėsiu savęs?Nusileidžiu prie jūros ir einu pajūriu, bangelės švelniai kutena mano padus , aš jaučių vėsų vandenį, taip gera būti laisvai, nieko negalvoji tik eiti ir eiti į tolį ir klausytis bangų ošimo, kaip gražu žiūrėti į besileidžiančią saulę, kai ji rausvai nudažo dangų…vis dėl to pagalvoju esu laiminga, nes turiu tai, ko galbūt kiti neturi, tokia mintis ir nuramina.Pareinu namo, atsigulu ir saldžiai užmiegu, o ryte pagalvoju ar tai buvo sapnas?O atsakymo nėra tik nepabaigtas rašyti dienoraštis, vis dar guli ant stalo….