Ir vėl nekalta…

Aš priėjau ir pažvelgiau tau tiesiai į akis…Jos juodos tarsi naktis…Skendau jų gilume…Jos jaudino mane…Kai paėmei mane už rankos,aš jaučiau tavo gerumą jose…Jos švelnesnės už kūdikio odą ir tvirtesnės už tėvo kumščius.Jei būtum manęs atsisakęs,būtum išgirdęs mano raudas ir liūdnus žodžius…Apkabinai…Suspaudei taip tvirtai!..Mūsų širdys ėmė plakti vienu ritmu…Degėme karščiu…Kvėpavimas tavo sujaudino…Tirpau tavo švelnume…Ištarti žodžiai įaudrino,nes kalbėjai lėtai lyg bundantis drugys mažo vaiko delne…Pasilenkei…Ėmei tarti mielus žodžius.Tavo balsas toks vyriškas ir toks švelnus!Jis sukėlė many įvairiausius vaizdus…Tavo lūpos palietė mano kaklą ir panorau patirti nepatirtus dalykus…Mylėk mane!Tu supratai,kad noriu tavęs!Kad sužadinai many nepažintus jausmus…Suspaudei dar tvirčiau…Aš atsipalaidavau…Jaučiausi tokia rami,kokia būna tyli naktis ar atsėlinanti mirtis…Mano delnas tirpo tavajame delne…Pirštai susipynė ir panirom prakaite…Pasilenkei ir žandu man užmerkei akis…Tavo žodžiai:”Myliu tave!”-geresni už visas praleistas naktis…Karštas kvėpavimas svaigino,artumas ramino,o tavo tyrumas vėl vertė tikėti žmogumi.Laukiau šios akimirkos su baime ir viltimi…Tu prigludai ir kaip niekad švelniai mane pabučiavai.Tavo kvapas jaudino mane,aš svaigau ir tirpau tavo glėbyje… Mylėk mane!Panirau tavo lūpose tarsi patale…Aš buvau užsimerkus,bet mačiau tave… Bučinio skonis kitoks nei visada,o pats tu jautresnis nei bet kada…Ištiesei rankas ir paleidai mano surištas plaukų kasas.Paskendai tarp jų tarsi jūros bangų,o aš tik prašiau,kad liestumei jas…Žaidei mano sruogose,kaip vaikas gėlių laukiuose…Bet buvau laimingesnė ir už jį ir už jas!..Ir vėl prašiau:Mylėk mane!O tu nepaklausei,nes esi angelas mano gyvenimo kelyje…Mylėk mane!MYLĖK MANE!!! Tu nuėjai…Nenorėjai paskęsti geismų rate,nes žinai,kad dar esu nekalta…Stovėdama ir prisimindama žvaigždes akyse,tik suaikčiojau įsivaizduodama,kaip įeini į mane…Ir vėl viena…Ir vėl nekalta… Prašau tavęs:MYLĖK MANE!..