Sportas

Į daugiasluoksnę Dariaus ir Girėno stadiono veją sugulė VDU ŽŪA mokslininkų 20 metų patirtis ir didžiulio būrio padėjėjų darbas

Sporto bendruomenė ir visa Lietuva sulaikiusi kvapą laukia naujojo Kauno Dariaus ir Girėno stadiono atidarymo. Aiškėja, kad čia stebins ne tik originalūs urbanistiniai sprendimai, sportininkams ir žiūrovams patogi moderni infrastruktūra, bet ir unikali sportinė veja. Tuo, kad būtent ji yra stadiono širdis, šiandien neabejoja ir mokslininkų bei meistrų praktikų indėlio pareikalavusios inovatyvios vejos įrengimui vadovavęs Vytauto Didžiojo Universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) ekspertas doc. dr. Evaldas Klimas, ir legendinis futbolo grandas Arminas Narbekovas.

Buvo keliami ypatingai aukšti reikalavimai

VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto docentas dr. E. Klimas, žvelgdamas į šiuo metu vešliai žaliuojančią naujojo Dariaus ir Girėno stadiono veją, teigia, kad joje sugulė Agronomijos fakulteto mokslininkų ilgamečių tyrimų rezultatai, praktinė patirtis ir didžiulio būrio įvairiausių profesijų žmonių – velėnos ritinius savo ūkyje išauginusių ūkininkų, montuotojų, statybininkų, kelininkų – darbas.

„Aukščiausio lygio profesionalių sportinių vejų įrengimo, priežiūros ir stabilumo užtikrinimo žinias bei praktinę patirtį pradėjome kaupti prieš daugiau nei 20 metų, kai po stažuotės Vokietijos Hohenheimo universitete Agronomijos fakulteto laboratorijoje pradėjome  eksperimentuoti su įvairių sudėčių dirvožemiais, substratų savybes gerinančiomis medžiagomis ir biologiniais stimuliatoriais, kurių kiekius matuodavome gramais. Vėliau sekė daugybė bandymų, pirmieji didelių kiekių dirvožemio substratų Marijampolės stadionui ir golfo laukams Elektrėnuose paruošimo darbai. Remdamiesi šia patirtimi 2021-ųjų rudenį pradėjome didelio tikslumo ir kruopštumo pareikalavusį substrato ruošimo darbą, kuriam finišuojant į Dariaus ir Girėno stadiono aikštę buvo suvežta 2 tūkst. kub. m (100 savivarčių, kurių talpa – 10 m3) specialios receptūros substrato. Visą aikštyno „sumuštinį“ sudaro vandeniui laidus skaldos ir smėlio pagrindas, sutankinto drenažo sistema, 23 cm gylyje išvedžioti keliolika kilometrų šildymo vamzdelių ir 20 cm storio derlingas augalinis sluoksnis“, – aiškina pašnekovas, į kurį stadioną stačiusios įmonės „Autokausta“ atstovai kreipėsi kaip į ekspertą, koregavusį stadiono vejos būklę iki renovacijos, padėjusį po nuošliaužų rekonstruoti Gedimino kalną, metodiškai konsultavusį šalia Elektrėnų įrengiant pirmąjį profesionalų golfo aikštyną, kurį  Tarptautinė golfo federacija 2008 m. pripažino gražiausiu pasaulyje naujai įrengtų golfo aikštynų kategorijoje.

E. Klimo teigimu, naujojo stadiono sportinei vejai buvo keliami ypatingai aukšti reikalavimai, nes ji privalės būti atspari išskirtinai didelėms apkrovoms, turint omenyje ir tai, kad vykstant koncertams, į kuriuos susirinks iki 30 tūkst. žmonių, futbolo aikštė maždaug savaitei bus uždengiama. „Substratas, kuriame augs žolė, turi būti laidus, kad ir po stipraus lietaus praėjus kelioms valandoms, aikštė vėl būtų sausa. Todėl pirmiausia buvo klojamas sutankintas drenažas, kuris garantuotai pašalins perteklinį vandenį. Tačiau vien tai nėra gerai, kadangi žolių mišinyje dominuoja daugiametė svidrė, kuri ypatingai reikli maisto medžiagoms ir drėgmei. Todėl dirvožemis turi būti ne tik laidus, struktūringas, bet ir pasižymintis sorbcinėmis savybėmis, t. y. gebėjimu sulaikyti vandenį ir jame ištirpusias žolių šaknims reikalingas maisto medžiagas. Ir čia teko ieškoti „aukso vidurio“, balansuojant tarp substrato laidumo ir jo sorbcinių savybių, pasitelkus daugybės mokslinių tyrimų ir laboratorinių bandymų rezultatus“, – pasakoja mokslininkas, atskleisdamas, kad viena sudėtinių aikštės dirvožemio dalių yra ceolitas – gana brangus ekologiškas aliuminio silikatas, į Lietuvą įvežamas iš Ukrainos. VDU Žemės ūkio akademijos ekspertams jau anksčiau yra pavykę išsiaiškinti su kokiu ceolito kiekiu galima užtikrinti pageidaujamas dirvožemio savybes.

Kita svarbi dalis – durpės. „Esame atlikę eksperimentus su 53 skirtingų tiekėjų durpių substratų produktais, t. y. tiek, kiek tuo metu buvo Lietuvos rinkoje. Paaiškėjo, kad durpių esama ir labai gerų, ir visiškai niekam tikusių, nes testui naudotų augalų, kurie jose buvo auginami, neapgausi. Stadiono vejai naudojome kupiškėnų durpes – mūsų duomenimis, pačias geriausias, kokios buvo naudojamos ir  rekonstruojant Gedimino kalną bei kituose svarbiuose sporto objektuose“, – pasakoja doc. dr. E. Klimas, pastebintis, kad laboratorinėmis sąlygomis sukurti substrato receptūrą yra viena, o užtikrinti, kad visi 2 tūkst. m3 aikštynui skirto substrato būtų homogeniški, t. y. vienodos sudėties, yra tikras iššūkis. Todėl substrato komponentų dozavimui, maišymui ir sijojimui teko panaudoti įvairią techniką.

Pareikalavo didžiulių būrio žmonių pastangų

„Galiausiai laukė dar vienas egzaminas, kai iš milžiniško paruošto  substrato kalno buvo imami mėginiai agrocheminėms analizėms. Lengviau atsipūtėme tik po to, kai paaiškėjo, kad mėginių rodikliai nesiskiria nuo optimalių laboratorinėmis sąlygomis kurto substrato rodiklių“, – darbų eigą komentuoja mokslininkas, prisimindamas, kad velėnos, kurią Anykščių rajone metus laiko augino VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto absolventas Kęstutis Opulskis, klojimas stadiono futbolo aikštėje šios vasaros oro sąlygomis taip pat pareikalavo didžiulių būrio žmonių pastangų.

„Iš pradžių svarstyta darbams samdyti profesionalią apželdinimo įmonę, bet niekam ne paslaptis, kad finansinė stadiono renovacijos istorija yra gana skausminga – pradiniame etape buvo išleista daug pinigų, už kuriuos statytojai turkai padarė aplaidžiai mažai. Todėl taupant pinigus, užduotis pakloti velėną buvo patikėta „Autokaustos“ kelininkams, savo kasdieniniame darbe turintiems tam tikros apželdinimo patirties, ir jie su šia užduotimi susidorojo tikrai sėkmingai“, – teigia doc. dr. E. Klimas, primindamas, kad šią vasarą buvo ir trys rekordinių karščių bangos. Ir kaip tik jų metu sutapo, kad vykstant bėgimo takų padengimo sportano danga darbams, nebuvo sąlygų dalies paklotos velėnos laistyti vandens patrankomis, kurių iš viso stadione įrengta 13. Todėl žmonės rankomis nešiojo vandenį ir pylė jį laistytuvais. Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad esant ekstremaliems karščiams stadiono vejai palaistyti per savaitę reikėtų maždaug 450 m3 (tai prilygsta 9 geležinkelio cisternoms) vandens.

Kraštovaizdžio dizaino specialistams atsiveria naujos nišos

„Nepamirškime, kad aikštės dirvožemis laidus, struktūringas, vadinasi, daugiau palaisčius viskas ištekės į drenažą kartu su maisto medžiagomis. Todėl stadiono šeimininkams ateityje reikės labai daug žinių ir teks nuolat balansuoti ant skustuvo ašmenų, nes kiekvienas veltui išpiltas kubinis metras vandens kainuos pinigus, o kiekvienas jo lašas ir maisto medžiagų gramas, reikalingas augalų gyvybinėms funkcijoms užtikrinti, bus neįkainojamai svarbus“, – neabejoja mokslininkas.

Finalinis hibridinės vejos įrengimo etapas buvo jos „suvarstymas“ specialiais struktūriniais siūlais 2 cm skersmens kvadratėliais. Šį darbą atliko Šveicarijos įmonė. Technologija, pirmą kartą pritaikyta mūsų šalyje, žaidimo metu turėtų sušvelninti aikštės dirvožemio apkrovą bei pagerinti žolių šaknų zonos funkcines savybes, taip dar labiau padidinant Dariaus ir Girėno stadiono sportinės vejos atsparumą.

VDU Žemės ūkio akademijos docentas dr. E. Klimas atkreipia dėmesį, kad sportinės vejos priežiūros darbai turės prasidėti jau kitą dieną po sporto objekto atidarymo. „Jei urbanistiniams  statiniams, juos priėmus valstybės komisijai, yra nustatomas tam tikras tarnavimo laikas, tai žolynui profesionalių žinių ir kasdieninio darbo reikės nuolat. Šiuo atveju ir vejos tręšimo, ir pjovimo parametrams bus svarbūs du skaičiai po kablelio, ir tai vadinu aukštąja agronomija. Savo studentams nuolat kartoju, kad šiuolaikiniame pasaulyje agronomo veikla toli gražu neapsiriboja javų ar daržovių auginimu – dinamiškai besikeičiantis gyvenimas atveria naujas nišas jauniems specialistams įrenginėti bei prižiūrėti dekoratyvinės ir sportinės paskirties vejas, ekologiškus ir estetiškus apsauginius žolynus darnoje su natūraliu kraštovaizdžiu. VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto studijų programos Kraštovaizdžio dizainas studentai, sakyčiau, yra pataikę į dešimtuką, nes jų veiklos objektai baigus studijas bus ir miestų bei regionų viešosios erdvės, ir sportinės vejos, ir individualūs užsakymai. Visa tai atveria labai plačias veiklos perspektyvas. Tai, kokios kompetencijos žmonės po kelerių ir keliolikos metų prižiūrės Dariaus ir Girėno stadiono aikštyno veją ir lems – didžiuosimės ar raudonuosime kviesdami į jį užsienio svečius“, – reziumuoja VDU Žemės ūkio akademijos doc. dr. E. Klimas.

Vejos galia ir atskleisti, ir sunaikinti futbolo grožį 

Vienu geriausių visų laikų Lietuvos futbolininku tituluojamas A. Narbekovas pamatyti naująjį Dariaus ir Girėno stadioną, pritaikytą aukščiausio lygio tarptautinių futbolo varžybų organizavimui, teigia progos dar neturėjęs, tačiau jame apsilankius akys neabejotinai pirmiausia kryps į aikštės veją.

„Vaizdžiai tariant, žaisti ant geros ar prastos vejos yra toks pat skirtumas, kaip važiuoti nauju, komfortišku automobiliu ar senu, nesaugiu, arba dėvėti patogius ar spaudžiančius batus. Futbole veja yra instrumentas, galintis ir atskleisti, ir sunaikinti šios sporto šakos grožį. Bet svarbiausia – kokybiška veja nulemia žaidėjų saugumą, kai susigrūmus neišvengiama griūties – suklupus ant geros žolės koja slysta lėtai ir tai padeda išvengti sunkių traumų“, – eiliniam žiūrovui nežinomus futbolo niuansus atskleidžia A. Narbekovas, pastebintis, kad slydimo savybių neturinčios dirbtinės dangos dėl to ir neprilygsta  natūraliai žolei – ant jų griūvama staiga ir visu svoriu.

„Aukštos kokybės futbolo aikštės veja yra ir valstybių garbės reikalas. Mums Lietuvoje, deja, yra tekę raudonuoti, kai priešininkų komanda mūsiškę aikštę pavadina smėlio dėže. Pavyzdžiui, Sakartvele yra tekę matyti, kaip klūpomis išsirikiavusių žmonių vora lėtai juda futbolo aikšte ir ravi pavienius piktžolių daigelius. Kolegos olandai yra tvirtinę, kad savo aikštės vejos priežiūrai per metus išleidžia 1 mln. eurų sumą. Šiuo metu daugelio pasaulio šalių futbolo stadionai yra įspūdingi, o jų vejos išpuoselėtos puikiai. Džiugu, kad ir Lietuvoje turėsime aukščiausius tarptautinius standartus atitinkančią erdvę“, – džiaugsmo neslepia A. Narbekovas.

Pranešimą paskelbė: Ieva Šernienė, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą