As puikiai suprantu, kad kiekvienas žmogus privalo pasistengti save įtikinti, kad turi dievišką dovaną -gyvenimą ir palikti jame savo zymę imanoma ilgiau..Bet ką daryti tada, kai nejauti, jog tai yra dovana ir visos tavo mintys liudnos ir juodos?.. Kaip gyventi, kai pastoviai jauti didejancia baime-kas bus toliau? Ka daryti, kai matai, kaip draugai kapstosi is nelaimiu, o tu i jas klimsti vis giliau ir giliau?..Kaip elgtis, kai tu suvokei, kad gyvenimas tau nebe dovana, kai is gyvenimo savo noru pasitrauke tau artimas zmogus? Ka galvoti tada, kai tu visa laika supratai gyvenima ne kaip teise, kuria tu pasinaudoji arba ne, o gyvenimas tau buvo pareiga ir kad tu pats negali nulemti jo pabaigos? As tiesiog uzduodu daug retoriniu klausimu, nesitikedama atsakymu i juos..Tiesiog gyvenimas pateikia savo staigmenu, kurios privercia nusiimti rozinius akinius ir ieskoti atsakymu i daugybe klausimu, kurie anksciau neiskildavo arba atrode nereiksmingi, privercia dar karta pamastyti, ar tu viska suvokei teisingai, o gal klydai?..
Bet as neklydau ir manau suklydo kitas zmogus, tik, deja, jo klaidos istaisyti nebegalima..Todel dabar laukiu ir tikiuosi, kad tas pats gyvenimas pateiks dar viena staigmena, kuri bus impulsas,priverciantis svajoti apie nuostabius dalykus, dziaugtis kiekviena diena ir kad bent mintyse rytojus atrodytu labai grazus..Nes visgi as tebesuprantu gyvenima kaip pareiga, kuria as turiu ir net privalau atlikti..Ir labai noreciau ja atlikti ne bet kaip…
Related Posts
6 komentarai
:)
smagu girdeti, kad zmogus taip myli gyvenima ir nenuleidzia ranku:)
suprantantis
Nes visgi as tebesuprantu gyvenima kaip pareiga, kuria as turiu ir net privalau atlikti..Ir labai noreciau ja atlikti ne bet kaip…
labai gerai pasakyta
ema
kas cia per komentarai?:) taigi zmogui patarimo noretusi, kaip suprantu:) pirmiausia, noretusi suzinoti, kas butent nesiseka, kuo nepatenkinta savo gyvenime? gal tai tiesiog toks periodas?
tevas
Gyvenimas yra ne dievo dovana,tai yra tetes ir mamos dovana!Zmones ziuri i gyvenima skirtyngai,vieni pesimistiskai,kiti optimistiskai ir aisku optimistam sekas kur kas geriau,jie patys savo gyvenimo kalviai!Visai nereikia nusiimt roziniu akiniu,tu turi buti tartum vaikas,dziaugiantis gyvenimu,o jei buna blogai,po nakties viska uzmirsti.Vietoje to,kad nuleist rankas,reikia nusipiest savo gyvenimo grazia ateiti ir eiti jos link!
Lina
Galeciau pasakyti tik tiek,kad laikas viska uzgydo…..gal praeis ir ne vieneri metai,o gal ir pusmecio uzteks, kai vel galesi sau istarti…GYVENIMAS NUOSTABUS!!!! Turetum pasimokyti is artimo zmogaus padarytos klaidos…nesureiksmink taip pacio gyvenimo..ne tame yra esme.Ismok pasidziaugti paprastais dalykais…vejo gusiu…saules spinduliu…krentanciu snegu……tuo,kad salia taves yra kiti artimi zmones kuriuos tu turi ir kurie turi tave…….nusisypsok ir pasakyk sau,kad esi laiminga jau tuo ,kad gyveni…….
liuxBičas
ir man taip buvo – na ir taip buvo, ir dabar mintys tokios persekioja kartais, bet turi pasakyti sau – ar tau to reikia, as pasakiau – ne, spjoviau i viska kas buvo iki siol, persvarciau visas vertybes ir pradejau viska is naujo, nauji draugai, naujas darbas, naujas miestas, naujas vynas, naujas klubas, naujas sportas, – tai padeda ir dabar man viskas liuks – patikek, reikia pirmiausiai pradeti nuo saves vilte, sekmes