Sicilijos pasididžiavimas ir rūpestis ugnikalnis Etna – pats aukščiausias ir vienas iš galingiausių veikiančių Europos ugnikalnių. Etnos kalno aukštis apie 3400 m. Tikslaus aukščio pasakyti neįmanoma – jis nuolat kinta. Viršūnė irgi keičia pavidalą: po išsiveržimų paviršius įgriūva ir lieka lėkštės pavidalo įdubos. Ugnikalnis užima 1250 kvadratinių kilometrų plotą – beveik tiek pat, kiek Londono miestas. Be pagrindinio, viršūnėje esančio kraterio, yra nuo 200 iki 400 mažesnių. Romėnai tikėjo, jog Etnos kalne yra ugnies dievo Vulkano kalvė. Garsusis Vezuvijus už Etną mažesnis 2,5 karto.
Sicilija nebijo savo vulkano, o myli jį. Neramus, periodiškai išsiveržiantis Etnos ugnikalnis yra ne toks pavojingas, kaip miegantieji, kurie daugybę metų nerodydami jokio aktyvumo kaupia galias ir išsiveržia su didžiule griaunančia jėga. Vietiniai gyventojai žino – jei iš Etnos rūksta balti dūmai, nėra ko nerimauti – tai tik vandens garai. O štai juodi dūmai – perspėjimas, kad netrukus gali prasidėti išsiveržimas. Tačiau ir tai pernelyg negąsdina: išsiveržusi lava kalno šlaitais teka tokiu greičiu, kad žmogus gali spėti pabėgti. Jei lavos būna ypatingai daug, ir kyla pavojus, kad ji pasieks gyvenvietes, nuo grėsmės atsitveriama akmenų ir žemės pylimais, iš sraigtasparnių mėtomais betono blokais. Išsilydžiusių uolienų srovės nukreipiamos nepavojinga linkme išsprogdinant tunelius dinamitu. Aukų paprastai nebūna, nebent stovėtumėte suakmenėjęs ir lauktumėte kol lava pasiglemš.
Etna išsiveržia maždaug kartą per tris mėnesius. Kas 150 metų sugriauna kurią nors iš papėdėje įsikūrusių gyvenviečių. Ypač atmintinas 1669 metų išsiveržimas, kuomet Etna įtrūko nuo viršūnės iki papėdės. Išlieję milijonai tonų lavos nuniokojo už 30 km esantį Katanijos miestą ir jo apylinkes, užliedami lava 27 tūkstančių žmonių būstus. Sustingusi lava neatpažįstamai pakeitė salos kontūrus – Ursino pilis, stovėjusi ant paties jūros kranto, nutolo nuo vandens 2,5 km.
1928 m. išsiveržusi lava pavertė dykviete 770 ha derlingų laukų. Tačiau šis išsiveržimas įėjo į istoriją dar ir dėl įvykusio stebuklo: karštos skystos lavos upė sustojo prieš religinę procesiją, nešančią šventos Agotos rankšluostėlį. Didelių nuostolių padarė 1947 ir 1996 metais įvykę ugnikalnio išsiveržimai, užliejantys laukus, griaunantys gyvenvietes ir kelius, sutrikdantys aerouosto veiklą. Pastaraisiais metais Etna spjaudosi lava dažniau nei bet kada. Lavos fontanai neretai pakyla į aukštį, didesnį nei Eifelio bokštas, o pelenų stulpo aukštis siekia 5 kilometrus. Po išsiveržimų pelenų randama ant automobilių, kurie stovi 50 km atstumu nuo Etnos. Vienas paskutiniųjų Sicilijos baisūno išsiveržimas, įvykęs 2013 m. vasario 19 d., buvo toks galingas, kad pastebimas net iš kosmoso.
Vulkanologai jau seniai stebi Etną, nesėkmingai bandydami numatyti būsimus išsiveržimus. Dievo Vulkano kalvė neskuba atskleisti savo paslapčių. Nuolat kintantys kalno kontūrai, iš minikraterių kylantys dujų ir garų debesys daro įspūdį, kad Etna – tai didžiulis gyvas padaras, ugnimi alsuojantis baisūnas. Seisminiais sensoriais vulkanologai nustatė Etnos pulsavimo ritmą – 72 tvinksniai per minutę. Šis rodiklis stulbinamai panašus į žmogaus širdies plakimą.
Atrodytų, kad ugnikalnio papėdė – ne geriausia vieta žmonėms gyventi. Tačiau, Etnos šlaitai – vieni iš tankiausiai gyvenamų Sicilijos vietovių. Iš šlaituose nugulusių vulkaninių pelenų susidaro derlingiausios pasaulio dirvos, gerai drėkinamos čia esančių šaltinių. Per metus čia galima užauginti net penkis daržovių derlius, o Etnos šlaituose auginamos vynuogės ar raudonieji apelsinai pasižymi ypatingu skoniu.
Etnos vulkanas – turistų mėgstama vieta. 1900 m aukštyje (iki kur galima užvažiuoti automobiliu ar autobusu) yra apžvalgos aikštelė. Pardavinėjami suvenyrai – dirbiniai iš lavos, galima apsilankyti prie suakmenėjusių lavos upių ir Silvesterio kraterių. Į ugnikalnio viršukalnę pasirengę palydėti vietiniai gidai, galintys pasiūlyti keliones pėsčiomis ar visureigiais. Labiausiai taupantys ar mėgstantys iššūkius aukštyn kopia savarankiškai. Tačiau tam reikia ne tik gero fizinio pasirengimo, bet ir žinių: yra pavojus ne tik nuslysti, įkristi, bet ir prisikvėpuoti pavojingų garų. Artėjant prie viršūnės, darosi šalta. Čia beveik visada pučia žvarbus vėjas, tvyro rūkas. Uolienos po kojomis pradeda priminti mėnulio paviršių, aplink plyti pilka beformė pelenų ir lavos dykynė su garuojančiais plyšiais. Nepaprastas įspūdis!
Žiūrint iš toliau įspūdingiausiai krateris atrodo prieš aušrą – tuomet jis pulsuoja raudona žara.
Etnos viršukalnėje plyti amžinieji sniegynai, o nuo rudens iki pavasario 25 cm storio sniego sluoksniu pasidengę ugnikalnio šlaitai vilioja slidininkus. Galima skrieti žemyn daugiau nei 4 km ilgio trasa, kuri yra plati, beveik kasdien nušviesta saulės, o nuo jos atsiveria stulbinamo grožio Viduržemio jūros vaizdai.
