Tu-dar neistirta asmenybe,
Krauju pasruusia sirdimi.
Beprotiskomis mintimis
Alsuoja gyvybe.
Mirties pranasai tau skyre-
Tamsu miska,
Gudzia tyla,
Nusilpusius jausmus,
Ir gracinga mirti…
Weidu juroje ….

ar verta laistyt gele, kad ji paskui nuvystu?
juk neuztenka vien lietaus, kad ji ir vel prazystu…
ar verta eit ledu, kad kur toliau paslystum?
o pakui per puga sniege pasiklystum…

ar verta elgtis garbingai, kad siaip ar taip suklystum?
o i tamsa patekes paskui nesugriztum…
juk, kad ir kaip noretum, saules nepasieksi – ji aukstai…
o mes vis stengiames, vis bandom kaip vaikai…

vis gaudom ta drugeli maza, nors jis rytoj numirs…
ir daugiau i dangu niekad nepakils…
mes dar tikimes rast ji ant ziedo geles, nors ta gele nuvyto dar nesulaukus nakties…