Ta vasara, kai as vaziavau pasilseti su giminemis prie juros, as nesitikejau nieko kito, tik poilsio. Juk as ka tik baigiau mokykla, islaikiau egzaminus, be to, begau nuo vaikino, kuri namuose isimylejau. As maniau uzmirsianti ji tik toli nuo namu. As norejau gerai pailseti ir puikiai praleisti laika, juk prie juros buvau taip seniai, pries keleta metu. Nuvykusi as pamaniau, kad bus tikrai smagu, nes vien ko vertas buvo tik juros osimas… As vaiksciojau pakrante, galvojau apie savo gyvenima, apie įi, ta, kuris liko namuose, ir supratau, koks vis del to yra sunkus gyvenimas. Kaip sunku pabegti nuo saves ir savo minciu, bandyti galvoti apie tai, ka noretum, o ne…

Mano kelias, kaip ir visų kitų, aš jį pradėjau kaip kiti, todėl ir baigsiu kaip kiti. Gimstam mes visi balti, bet greit po to mus sutepa kiti. Kiti, kuriuos jau sutepė anie, kurie buvo prieš juos. Taip mūsų baltas kūnas tampa juodu ir ishnyksta juodame fone… Tamsėjimo aš neišvengiu, neišvengiu nes mane jau mokė kiti. Mokė suprasti pasaulį, kurio pats aš dar neradau, netyrinėjau, nemačiau… Aš tapau stereotipų rinkiniu, na, gal kiek besiskiriančiu nuo daugumos, tačiau nuo to nė kiek ne šviesesniu, nes mane sutepė… Visi mes sutepti, nuo pat Adomo ir Ievos mes sutepti… Būtis tokia klaiki, kai šitai supranti… Aš nebenoriu suprasti, suprasti taip kaip mane moke, aš…

Tik netekęs mylimo žmogaus supranti koks jis tau buvo svarbus, nors jam esant šalia tu jo nevertinai, jo noras tau padėti, tau kartais atrodė visai nereikalingas, netgi erzinantis, bet jis tai darė dėl tavęs. Neatstumk to žmogaus, nes jam “išėjus” liks smarkiai kraujuojanti žaizda, kurios nepajėgs net laikas užgydyti, jis tik truputį numalšins tą skausmą, bet jis nedings; liks nepasakytas žodis ačiū už viską ką jis dėl tavęs darė, todėl nepamirškit padėkoti už šilumą, rūpestį ir meilę, sakykit tai nuolat, nes niekada nežinai kada mus paliks, tada pasijusi toks vienišas. Nepamirškit ištarti padėkos žodį ir nusišypsoti artimam žmogui, juk tai atims tiek mažai laiko, o kitam tai suteiks džiaugsmo, laimės.

Kazkaip ateina mintis ir pasidaro taip keista… Ta mintis pasauli parodo kitoki… O gal ne mintis kalta… gal kazkas kitas itakoja… Bet ko gero tai nekeicia esmes… Ir stai zmogus matai gyvenima kitoki: viena kart jis toks mielas, toks neapsakomai geras ir tyras, kita kart norisi pradingt, pranykt, istirpt laike, neretai sugrizt atgal, bet… Galbut, zmones kurie skaitys nesupras manes, nes ir pati nesuprantu, kodel ir ka rasau… Tiesiog atrodo keista, bet buna minuciu, kai zmogus jautiesi toks reikalingas, toks mielas ir grazus, o stai kita minute, nors ko gero ne daug kas pasikeite, mintys mato beprasmi ir problematiska gyvenima… O stai, buna taip, kad aplanko ilgesys, pamatai daug dalyku,…

Take a walk down the aisle at the end of the mile… give your life to my charms in the Admiral’s Arms.. ish flm.”Queen of the damned” 😉