Akis į akį su ateiviais

Tai atsitiko septintajame dešimtmetyje. Apie nepaprastą Beti ir Barnio Hilų kelionę Džonas Fuleras parašė net knygą “Nutraukta kelionė”
… 1961 metų rugsėjio 19 dieną Beti ir Barnis Hilai mašina važiavo nuo Kanados pasienio namo, į Porstmutą Niū Hampšyro valstijoje. Koulbruke jie pavakarieniavo ir 22.00 vėl sėdo mašinon, tikėdamiesi namie būti ne vėliau, kaip 2.30, nes rytą pranašavo uraganą.
Tai atsitiko plente Nr. 3, kertančiame Vait Mauteinso kalnus. Mašiną ėmė vytis kažkoks šviečiantis objektas. Beti pažvelgė pro binoklį ir apstulbo: kelių šimtų pėdų aukštyje ji išvydo milžinišką oro laivą su besisukančia viršutine dalimi ir mirkčiojančiomis šviesomis. Objektas pakibo netoli Hilų, ir jie aiškiai matė dvigubas langų eiles. Už stiklų šmirinėjo kažkokie padarai. Barnis išlipo iš mašinos ir, prispaudęs prie akių binoklį ėmė tyrinėti nepaprastąjį laivą. Jo žodžiais tikint, “ateiviai prilipo prie langų ir akimis smaigstė automobilį”. Kai objektas nusileido ant žemės, Beti sušuko: “Lipk į mašiną! Jie pagaus tave!” Barnis stovėjo tarsi paralyžuotas, jausdamas, kad jį laiko kažkokia hipnotizuojanti jėga. Bet po kelių akimirkų jis vis dėlto įveikė paslaptingus burtus, įšoko mašinon ir užtrenkė dureles.
Staiga Hilai išgirdo keistą “elektroninį” pypčiojimą, sklindantį tarsi iš bagažinės. Jau vėliau tą garsą sutuoktiniai susiejo su nejučia juos apėmusia snūda – nuo to momento jų atmintis tarsi “atsijungė”! Nejaugi Hilus paveikė “elektroninis hipnotizatorius”? Jiems atrodė, kad praėjo tik kelios sekundės, ir atmintis vėl grįžo akomponuojant jau pažįstamam garsui “biip”, tiesa kitoks tonacijos. Sutuoktiniai pabudo absoliučioje tyloje…važiuojančioje mašinoje! Kelio ženklas rodė, kad iki Konkordo liko 17 myliųm kitaip sakant, jie buvo už 35 mylių nuo tos vietos kur išvydo NSO!
Barnis, niekaip nesuvokdamas, kaip jie neįsirėžė į medį ar nenukrito griovin, ne savomis rankomis spaudė mašinos vairą, iki minimumo sumažinęs greitį. Važiavo tylėdami, suglumę iš baimės: kas jiems buvo nutikę per pastarąsias dvi valandas? Parvažiavo namo, atsigulė, bet miego neprisišaukė. Prisnūdo prieš aušrą, bet ir vėl pabudo, išsigandę savo klyksmo. Abiem vaidenosi, kad juos kažkur tempia, o jie, siaubo apimti, priešinasi… Hilus tyrė užhipnotizuotus. Mokslininkai nusprendė – tai buvo “trečios rūšies kontaktas”. Intriguojantys įvykiai klostėsi maždaug taip.
Persigandusius sutuoktinius į laivą vedė penkios žmogaus pavidalo keistai apsirengusios būtybės. Tik viena iš jų, matyt, vyresnysis, skyrėsi apranga ir buvo panašus į “karinio jūrų laivyno kapitoną”. “Kapitonas” kalbėjosi su Beti angliškai, jos nuomone, su baisiu prancūzišku akcentu. Kai priėjo prie laiptelių, nuleistų iš laivo, moteris ėmė priešintis. “Kapitonas” supyko. Jis stumte stūmė Beti, sakydamas: “Eikite, eikite. Kuo labiau priešinsitės, tuo ilgiau mes jus laikysime. O turime nedaug laiko. Eikite. Paskui grįšite į savo mašiną”. Teko paklusti.
Laive Hilus išskyrė, paaiškinę: “Mūsų prietaisai skirti tik vienam”. Atsirado “daktaras”, irgi kalbantis angliškai. Jis pasodino Beti ant baltos taburetės ir ėmė atlikti keistą iškilmingą ritualą. “Mikroskopu” su didelėm linzėm tyrinėjo moters odą. Paskui atsargiai palenkė jos galvą – paguldė tarsi dantisto kėdėje. Paprašęs prasižioti, ėmė žiūrėti gerklę ir dantis, sukinėdamas galvą į kairę ir į dešinę, tyrinėjo ausis. Nukirpo plaukų sruogą, įkišo paketėlin ir įdėjo į ištraukiamą stalčių. Tokią pat procedūrą atliko ir su nagais. Tada moterį išrengė ir paguldė ant stalo. “Daktaras” paėmė ryšelį adatų su nutįsusiais laidais ir ėmė jas besti į Beti pilvą ir nugarą. Skausmo nejuto. Iš visko sprendžiant, “daktaras” buvo labai patenkintas apžiūra. Bet štai jis išėjo ir atsinešė… ilgą adatą! Beti išsigando: “Ką ketinate daryti?”
“Daktaras” nuramino, sakydamas, kad tai paskutinis ir visai nekenksmingas testas. Tai tardamas, ėmė adatą badyti… bambą! Beti sušuko. “Daktaras” tuoj pat liovėsi badęs, o “kapitonas” uždėjo jai ranką ant kaktos, ir skausmas praėjo. “Kam tai?” – paklausė moteris. “Neštumo testas”, – atsakė jai. “Kapitonas” padėjo moteriai atsistoti ir apsirengti. Tuo tarpu “daktaras” ėmė tirti Barnį.
Procedūra buvo visiškai tokia pat. Bet atsitiko nedidelis kazusas.
“Daktaras”, apžiūrėjęs Barnio dantis, paspaudė apatinį žandikaulį ir… jo rankoje liko protezas! Beti neperspėjo smalsiųjų ateivių, kad jos vyrui įstatyti dirbtiniai dantys. “Daktaras” nepaprastai sutriko, atidžiai pažiūrėjo į Beti ir, priėjęs prie jos, timptelėjo apatinį žandikaulį. Bet moters dantys buvo ne dirbtiniai ir dėl tohumanoidai labai stebėjosi.
Kol tyrė vyrą, Beti žiūrinėjo knygą, kurią jai davė “kapitonas”. Tai buvo didelė knyga, išmarginta vertikaliomis plonomis, storomis, punktyrinėmis ir kreivomis linijomis. “Kapitonas” pažadėjo atiduoti ją moteriai, kad ji turėtų nepaneigiamą įrodymą apie bendravimą su ateiviais. Beti padrąsėjo ir paklausė, iš kur jie atskridę? “Kapitonas” pasidomėjo, ką jinai žinanti apie Visatą, ir išgirdę, kad išmano apie ją tiek, kiek parašyta mokykliniuose vadovėliuose, nusivylęs palingavo galvą. Bet vis dėlto surado didelį albumą ir padavė belaisvei. Albumo lapai su žvaigždėto dangaus – žemėlapiais, kurie buvo pagaminti jai nežinomu būdu: vaizdas buvo trimatis holografinis. “Tarsi žiūrėtum pro langą”, – pasakojo Beti. Vienas žemėlapis ją ypač sudomino: jame nubrayžtos linijos jungė žvaigždes. “Kapitonas” paaiškino, kad storosios linjos žymi prekybinius maršrutus, plonosios – periodines ekspedicijas, o punktyrinės linijos – būsimus skrydžius. “Kur gi jūsų žvaigždė?” – paklausė Beti. “O ar žinote, kur čia jūsiškė Saulė?” – atsakė klausimu į klausimą. “Ne, nežinau.” – Tai kaip aš paaiškinsiu, iš kur mes?”
Prieš paleisdamas “belaisvius”, kapitonas pareiškė, jog ekipažas prieštarauja, kad jiems būtų duoti daiktiniai buvimo laive įrodymai. “Jūs turite pamiršti viską, kas buvo”, – tarė jis, kreipdamasis į Beti. “Ne, ne. Aš niekada šito nepamiršiu, niekada! – temperamentingai priešgyniavo moteris. Jūs čia dar atskrisite?” – “Tai ne nuo mūsų priklauso. Galbūt mes dar susitiksime.” – “Bet kaip mus surasite tarp milijonų žmonių?” – “Mes visuomet surandame tuos, kurie mums reikalingi”, – daugiareikšmiškai pareiškė “kapitonas”.
Vieno hipnozės seanso Bendžamino Saimono klinikoje metu tyrinėtojams atėjo galvon mintis pabandyti išpešti iš Beti atminties NSO rodytų žvaigždžių žemėlapį. Beti Hil per keletą seansų nupaišė žemėlapį, kiekvieno seanso metu patikslindama kai kurias detales. Tą nepaprastą žemėlapį išspaudino laikrasčiai. Mokslininkai mano, kad tiktai iš Tinklelio žvaigždyno galima regėti tokį žvaigždžių išdėstymą. Nuotolis iki ateivių bazės milžiniškas: daugiau nei 30 šviesmečių! Kaip jie galėjo čionai atskristi? Atsakymas gali būti tik vienas: skrido didesniu už šviesą greičiu. Jei kosmoso keliauninkai išvystė tokį greitį, tai kelionėje į vieną pusę jie sugaišo maždaug pusantrų metų.