Dvasios

Vėžaičiuose – vaiduokliai, kruvini šokiai ir S. Povilaitis pelkėje

2008 04 02

Vėžaičių kultūros namuose, įsikūrusiuose dvaro sodyboje, buvusiose arklidėse, rodosi praeities šešėliai: čia skamba stebuklingi arfos garsai, kabinetuose pati įsijungia šviesa, užsitrenkia nerakintos durys…
„Čia, kultūros namų didžiojoje salėje, skamba nuostabi muzika – lyg arfos grotų. Groja taip garsiai ir gražiai – tiesiog stovi ir klausaisi… Bet prieini arčiau prie durų ar bandai įeiti į vidų – nutyla… Buvo atvykusios dvi būrėjos. Salėje jos prabuvo valandą ir pasakojo mačiusios, jog šioje vietoje augo ąžuolai, degė aukuras, vaikščiojo žyniai baltais rūbais, veržėsi šaltinis, kuriame buvo krikštijami žmonės. Jos sakė, kad čia labai gera aura”, – pasakojo direktorė Alma Slušnytė.
Vėžaičių kultūros namų istorijoje buvo dar keletas įdomių štrichų: čia buvo įsikūrusi kirpykla, gėlių parduotuvė, kurioje vėliau buvo sumanyta net karstais prekiauti…
Direktorė A. Slušnytė Vėžaičių kultūros namams vadovauja jau dvidešimt metų – nuo 1985-ųjų metų. „Turėjau būti čia trejus metus, bet užstrigau. Kad iš čia nepabėgčiau, man buvo paskirtas butas, sodas…” – sakė direktorė.

Bendrinti
NaudotosKnygos.lt

11 komentarų

  • Kachenka

    2008 04 02 at 16:04

    nu as ir biski neisikirtau kur cia tas povilaitis ir prie ko cia tos direktores gyvenimo aprasymas… kiek ji dirba ka jai pasiule… ir bla bla:) nu bet siaip gerai kad vaiduokliai kartais skleidzia ir gera aura 🙂

  • Death_noice

    2008 04 02 at 17:04

    Radau internete šitą straipsnelį ir nedaskaičiusi iki galo.parašiau visą pavadinimą..Atsiprašau,į pavadinimą didelio dėmesio nekreipkit,pamiršau pakoreguoti ir tiek.Pavadinimas turėjo būti „Vėžaičiuose – vaiduokliai..” toks.

  • Streetstile

    2008 04 02 at 18:04

    Vėžaičių kultūros namuose, įsikūrusiuose dvaro sodyboje, buvusiose arklidėse, rodosi praeities šešėliai: čia skamba stebuklingi arfos garsai, kabinetuose pati įsijungia šviesa, užsitrenkia nerakintos durys…

    „Čia, kultūros namų didžiojoje salėje, skamba nuostabi muzika – lyg arfos grotų. Groja taip garsiai ir gražiai – tiesiog stovi ir klausaisi… Bet prieini arčiau prie durų ar bandai įeiti į vidų – nutyla… Buvo atvykusios dvi būrėjos. Salėje jos prabuvo valandą ir pasakojo mačiusios, jog šioje vietoje augo ąžuolai, degė aukuras, vaikščiojo žyniai baltais rūbais, veržėsi šaltinis, kuriame buvo krikštijami žmonės. Jos sakė, kad čia labai gera aura”, – pasakojo direktorė Alma Slušnytė.

    Vėžaičių kultūros namų istorijoje buvo dar keletas įdomių štrichų: čia buvo įsikūrusi kirpykla, gėlių parduotuvė, kurioje vėliau buvo sumanyta net karstais prekiauti…

    Direktorė A. Slušnytė Vėžaičių kultūros namams vadovauja jau dvidešimt metų – nuo 1985-ųjų metų. „Turėjau būti čia trejus metus, bet užstrigau. Kad iš čia nepabėgčiau, man buvo paskirtas butas, sodas…” – sakė direktorė.

    Laimėjo „Mažųjų žvaigždžių valandoje”

    Iš buvusios kino studijos perdarytoje šokių salėje repetuoja apie keturiasdešimt vaikų – trys grupės. Šokių kolektyvui „Karuselė” – jau 11 metų. „Ką reikia, tą vaikai sušoka: ir kepurinę, ir kankaną, ir retrošokį”, – gyrė kolektyvą direktorė.

    Jaunieji šokėjai repetuoja kelis kartus per savaitę, o prieš koncertus – kiekvieną dieną, nors šokių salėje ir grindys prastos, ir sienos drėksta, ir žiemą šalta. „Mes neišrankūs”, – sakė 11 metų kolektyvui vadovaujanti Ingrida Sutkienė.

    Dirbdama Vėžaičiuose, vadovė baigė choreografijos studijas Klaipėdos universitete. Vasaromis ji rengia kūrybines stovyklas, kuriose vaikai patys kuria šokius.

    Ant sienos jau nebetelpa padėkos raštai iš festivalių ir konkursų… Viena grupė neseniai LTV rengiamoje „Mažųjų žvaigždžių valandoje” laimėjo pirmąją vietą ir yra pakviesta į finalinį kalėdinį koncertą gruodžio pabaigoje.

    „Čia tik griaučiai”, – pastebėjo vadovė, kai mergaitės sušoko naują „Kačių” šokį, rengiamą šiam koncertui.

    Paklausus, kuri iš mergaičių užaugusi norėtų būti šokėja, pakyla net kelios rankos. „Kolektyve išmokstame šokti, bendrauti, daug keliaujame: esame buvusios Juodkrantėje, Nidoje, Klaipėdoje, – pasakojo mergaitės. – Vilniuje, LTV rengiamoje „Mažųjų žvaigždžių valandoje”, sekėsi labai gerai – laimėjome pirmą vietą ir gavome skėčių. Iš mūsų ėmė interviu, mus labai gyrė – sakė, kad labai gražiai atrodome – kaip balerinos.”

    „Vaivorykštė” netelpa prie stalo

    Vėžaičių kultūros namų pagyvenusių žmonių kolektyvas „Vaivorykštė” per repeticijas jau nebetelpa prie stalo muziejaus kambarėlyje. Trylikos brandaus amžiaus žmonių kolektyvas koncertuoja vėžaitiškiams per šventes, šv. Onos atlaidus, senųjų metų palydėtuves, taip pat rengia koncertus Klaipėdoje, aplinkiniuose kaimuose, susitinka su Klaipėdos pensininkų klubais. Jau trečius metus kolektyvui vadovauja Daiva Šilinskienė.

    „Per šv. Onos atlaidų šventę senukai šoka iki 2-3 val. nakties. Jie nori pramogauti. O ką jiems daugiau veikti?.. Jie turi tik vieną vietą, kur susirinkti. Ir taip įsikibę į savo veiklą, kad net bijo naujovių ir priimti jaunus žmones. Jie bijo konkurencijos ir mano, kad juos gali išstumti.

    Aš šį kolektyvą vadinu klubu: jie susirinkę išsipasakoja bėdas, kartu jas sprendžia, susimeta pinigų, išvažiuoja į kokią nors ekskursiją, kartu švenčia gimtadienius”, – pasakojo direktorė.

    Dailės klube gabi pedagogė Nomeda Jokubaitienė vaikus moko įvairiausių dailės technikų. Vaikai rengia parodas: dinozaurų zoologijos sodą, ištisą kaimą su gyventojais… Ant dailės klubo sienų iškabintose nuotraukose – klubo nariai dar visai lėliukai.

    „Dabar jie – jau gimnazistai. Kitąmet dailės klubas švęs savo gyvavimo dešimtmetį”, – sakė direktorė.

    Ant stalo – net keli projektai

    Fotografijose ant Vėžaičių kultūros namų sienų – čia koncertavę Simonas Donskovas, Stasys Povilaitis, Giulija, Rytis Cicinas, Kazlauskai…

    Kultūros namuose rengiamos įvairios parodos. Štai ir dabar ant sienos iškabinta paroda „Žuvys Vėžaičių užtvankoje” – į glėbį vos telpantys karpiai ir legendiniai Vėžaičių žvejai, kurie į namus žuvies nė karto nėra parnešę. „Tris paras prie užtvankos pratupi, pagauna žuvį, pabučiuoja ir… paleidžia”, – apie žvejus pasakojo direktorė.

    Ant direktorės stalo – net keli projektai. „Ir kad bent kas nors už tai kokį litą pridėtų… Savo 700 Lt atlyginimą galiu gauti ir projektų nerašydama, bet noriu, kad žmonės gyventų įdomiau”, – sakė A. Slušnytė.

    Planuojama bendrauti su Berlyno jaunimo organizacija. Kaip ir kasmet, ant direktorės pečių krenta net 92 metus švenčiamos didžiausios Vėžaičių šventės – Oninių – organizavimo našta.

    Dar vienas planuojamas darbas – su istorike Janina Valančiūte parengti Vėžaičių istorinę apybraižą.

    Kultūros namai rengia kūrybines stovyklas vaikams ir suaugusiems. Kasmet per Užgavėnes direktorė, subūrusi Vėžaičių vaikus, su pačių pasidarytomis kaukėmis keliauja per kaimą su dainomis, maldomis ir šokiais…

    Koncertai pelkėje…

    Kultūros namams teko išgyventi prastus laikus: net penkiolika metų per kiaurą stogą vanduo bėgdavo į vidų.

    „Kultūros namai surestauruoti buvo per ašaras. Penkiolika metų ant fortepijono bėgo vanduo, elektra purtydavo sienas. Salėje telkšojo pelkės. Už remontą ačiū S. Povilaičiui. Per koncertą salėje padėjome vonelę, į kurią prilašėjo vandens, ir jis ten merkė gėles… Jau kitą dieną atvažiavo statybininkai…” – pasakojo A. Slušnytė.

    Yra parengtas Vėžaičių kultūros namų didžiosios salės tvarkymo projektas. „Čia per potvynius vasarą vandens iki penktos eilės buvo. Grindys – sugadintos, scenos lentos išpuvusios: kai koncertavo dainų ir šokių ansamblis „Lietuva”, bijojau, kad neįlūžtų”, – prisiminė direktorė.

    Pro kitą vietą stogas leidžia vandenį, o kultūros namai, pasak direktorės, už šildymą turi mokėti bene didžiausią kainą Lietuvoje.

    „Iliuzijų aš nebeturiu… – skėstelėjo rankomis A. Slušnytė. – Tik norėčiau, kad žmonės būtų aktyvesni. Į koncertus nebeina, nes laukia rinkimų. Jie pripratino žmones viską gauti nemokamai: prieš rinkimus galės koncertų kas savaitę klausytis dykai.”

    Dar viena rakštis kultūros namuose – jaunimo diskotekos. Šokių salė jau kelis mėnesius stovi tuščia, mat diskotekų vedėjo etato nėra, tenka prašyte prašyti, kad kas nors atsivežtų aparatūrą ir surengtų diskoteką. Be to, pasak direktorės, diskotekų vedėjus persekioja nelaimės: vienas pasikorė, kitas žuvo avarijoje…

    „Ko tik per diskotekas nėra buvę: dujinių balionėlių, pistoletų… Jaunuoliai yra įsiūbavę policijos automobilį ir įmetę į upelį. Yra patys įkritę… Aš, ačiū Dievui, per dvidešimt metų nė karto negavau į galvą, nors yra grasinę, kad nuleis nuo laiptų, – pabeldė į medį A. Slušnytė. – O patys su metalinėm grandinėm apsitalžydavo, kraują upelyje nusiprausdavo ir vėl į šokių salę sugrįždavo. Kiek yra butelių pro šalį lėkę – už tai, kad anksti šokius nutraukdavau. Kartą žiūrėjau, kiek jaunimui užteks jėgų, – iki šešių ryto šoko. Žmonės jau karves pamelžę, o aš tik iš darbo pareinu…”

Parašykite komentarą