Valdenburgo monstras

1735 metais jauna namų šeimininkė Joana Sofija iš Tauhos miestelio, esančio netoli Leipcigo, pastojo ketvirtą kartą. Ji buvo jau dešimt metų ištekėjusi ir pagimdžiusi tris visiškai normalius vaikus. Bet tą kartą Joana Sofija į pasaulį išleido siaubingą monstrą, kurio išsigimimo priežastys taip ir liko neaiškios.

Gydytojas iš Leipcigo Gotlibas Frideriči pamatė negyvą gimusį kūdikį ir, pasibaisėjęs jo išvaizda, iš karto pakvietė dailininką, kad šis įamžintų monstrą ateinančioms kartoms. Bet vėliau jis padarė dar svarbesnį darbą – užkonservavo naujagimį, kuris dabar yra Valdenburgo krašto muziejuje Saksonijoje. Anksčiau kolba su monstru buvo laikoma saugyklose ir valdžia buvo uždraudusi ją demonstruoti. Tik po Berlyno sienos nuvertimo mokslininkams šis nuostabus sutvėrimas tapo pasiekiamas.

Savo laiku gydytojas Frideriči padarė naujagimio skrodimą ir sudarė smulkią 32 puslapių lotyniškai parašytą ataskaitą. Ataskaitoje pažymėta anomali galva su didžiuliu gumbu, užpildytu smegenų mase. Naujagimis neturėjo prieširdžio skilvelių, o širdis buvo apvilkta „ypatingai plona membrana”. Viršutinėse galūnėse nebuvo riešo ir dilbio kaulų, o apatinėse – kelių girnelių. Frideriči pažymėjo ir kitus anomalius anatominius pakitimus, nebūdingus normaliems kūdikiams – kai kurių vidaus organų jis apskritai neturėjo, o kiti buvo išsivystę „iki neįtikėtinų dydžių”.

Mūsų amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje „Valdenburgo monstrą”, kaip jį pradėjo vadinti, tyrinėjo Hemnico vaikų ligoninės vyriausiasis gydytojas Ditmaras Miuleris. Su juo dirbo Heidelbergo universiteto ir Berlyno medicinos instituto specialistai. Monstrą švietė rentgenu ir įvairiausiais būdais tikrino naujausiais medicinos įrenginiais.

Gartvigas Hausdorfas muziejų Valdenburge, kur dabar yra monstras, aplankė du kartus – pirmąkart 1997 metų gegužės mėnesį ir antrąkart 1998 metų kovą su televizijos grupe. Muziejaus direktorius Ralfas Zenkeris, pasipiktinęs tokiu ažiotažu, uždraudė televizijos filmavimą.

Taip po visuomenės supažindinimo su neįprasto sutvėrimo aprašymu, pasklido gandai apie jo panašumą į „mažus žalius žmogeliukus”. Dažniausiai minimos didžiulės monstro akys, o Gartvigas Hausdorfas praneša dar ir apie plonytes membranas ant akių obuolių.

Naujagimis neturi ir išorinių ausų kriauklių. Tiesa, 1994 metais Miulerio grupė rentgenu matė gigantiškoje kaukolėje ausų kanalus. Ateiviai, kaip žinoma, taipogi neturi ausų kriauklių.

Ar galima teigti, kad Joana Sofija savo laiku buvo kitaplanečių genetinių eksperimentų, pasibaigusių nesėkme, auka? O gal hibridas, nepateisindamas „eksperimentatorių” vilčių, negalėjo išgyventi žemės sąlygomis?

Į šiuos klausimus, aišku, nėra svaraus atsakymo. Bet kuriuo atveju šiandieniniai ufologai neatmeta pačio „hibridizacijos fakto”. Specialistų nuomone, būtina nedelsiant mokslinę visuomenę supažindinti su gydytojo Frideriči pirmosios ataskaitos turiniu. O svarbiausia – „Valdenburgo monstrą” kruopščiai genetiškai ištyrinėti. Kas žino, ar šio keisto sutvėrimo organizme neatsiras kitų planetų genetinių medžiagų?

Ką Jūs manot apie mokslininkų hipotizę?