Kas yra siela?

Kas yra siela?
Pirmoji Vedų kultūros pamoka mums yra tai, kad mes neturime tapatinti savęs su savo kūnais. Mes esame aukščiau jų. Niekas nenori mirti – mirtis suvokiama kaip kažkas nenatūralaus. Pamėginkite akimirką įsivaizduoti, kad jūsų nėra, kad jūs neegzistuojate… tai tiesiog nepayks! Kūnas mirtingas: viskas, kas gimsta, neišvengiamai numirs. Todėl tikrai gera žinia yra tai, kad mes nesame šie mirtingi kūnai! Mes – dvasinės sielos, t.y. sąmonė, kuri persmelkia šį kūną. Mes – tai šis sugebėjimas jausti, norėti, mąstyti, veikti, mylėti ir kentėti. Tame yra gyvenimo jausmo esmė ir šis jausmas neišnyksta net ir mirties valandą!

Mes, t.y. sąmonė, esame amžini. Mes galime išreikšti save šiais grubiais materialiais kūnais, tačiau patys mes jais nesame. Būdami iš prigimties veiklūs mes nuolat ko nors trokštame: dabar man norisi ko nors saldaus, o dabar noriu tvirtai apkabinti mylimą žmogų. Kartais šie troškimai būna taurūs, o kartais – žemi ir šlykštūs… Dėl to nieko negalima kaltinti, tai mūsų troškimai. Materiali gamta, tobulai sukurta Aukščiausiojo Kūrėjo, tobulai mus aprūpina tuo, ko mes trokštame, ji patalpina gyvas būtybes į tokius kūnus ir tokią aplinką, kuri atitinka mūsų troškimus. Mūsų kūnas ir aplinka – tai tarytum drabužiai, o materiali gamta – siuvėja, kuri siuva mums šiuos drabužius, tobulai išmatavusi mūsų „figūrą” – troškimus, poelgius, mintis.

Paprastai gyvenimo pokyčiai vyksta pamažu ir nepastebimai. Mes augame, einame į mokyklą, bendraujame su draugais, dirbame, senstame… Gyvendami mes priimame vis naujus sprendimus, gimdome naujus troškimus – dalį jų mes sugebame realizuoti jau šiame gyvenime, kita dalis lieka pasąmonės gelmėse ir lydi mus į sekanti gyvenimą. Mirtis reišikia, kad mūsų kūnas tapo nebetinkamu sielos veiklai ir todėl materiali gamta mums suteikia naują kūną, kur mes galime toliau bandyti įgyvendinti savo įsisąmonintus ir neįsisąmonintus troškimus.

Tai vadinasi sielos persikūnijimu, arba reinkarnacija. Tokiu būdu mes nešame atsakomybę už savo veiksmus. Šiame gyvenime mes pjauname tai, ką pasėjome praeityje ir tuo pat metu kuriame savo ateitį (prisiminkime patarles: „ką pasėjai , tą ir pjausi”, „kiekvienas savo laimės kalvis” ir daugybę panašių). Materialios gamtos neįmanoma apgauti. Jei mūsų poelgiai, mintys ir norai yra gyvuliški, tai mes ir gausime gyvulių kūnus – tai bus pats harmoningiausias sprendimas mūsų situacijai. Lygiai taip pat, jei mes laikome save turinčiais teisę prieš kitus naudoti prievartą, tai patys patenkame į situaciją, kada prieš mus bus naudojama prievarta (kita patarlė: „nekask kitam duobės – pats įkrisi”).

Wizardas. is internetinio puzlapio www.gyvas.sapnas.net