Sveiki. Mano draugas 8 metais uz mane vyresnis. Draugaujam 2 metus, pries puse metu pradejom kartu gyventi…ir prasidejo barniai, pykciai,”co to ja” irodinejimai – viskas del nieku (pvz. uzsibuvau darbe ir nepaskambinau, jis isejo i krepsini ir nepranese):( Blogiausia, kad susipyke abu tylim – diena, dvi, savaite. Abu esame be galo principingi. Praejus tam tikram laikui, vel elgiames kaip niekur nieko ir susitaikome. Jis nenori sneket apie problemas, nes jam atrodo, kad ju yra tik pas mane – viskas man blogai, niekas netinka ir nepatinka arba viskas px. Bet juk taip nera. Jei pradedu teisintis arba bandau aiskintis santykius, jis arba sako, kad viskas tarp musu gerai (kai nuotaika gera) arba vel susipykstame. Negi butina saukti ir persekioti, kad parodytum jog zmogus svarbus? Todel tyliu. Jis irgi tyli. Kaip manote ar tokie zmones kaip mes kada nors susigyvena?
11 Comments
Jolanta
Pritariu KGB.Belieka tik pavydėti,kai žmonės turi tokius santykius.Potingai mąsto žmogus,bet…gal nieko baisaus kai žmonės ir dažniau pasipyksta,ne kartą į 5 metus.:)Gyvenimas keičias,žmonės keičiasi,tarpusavio santykius reikia retkarčiais ir peržiurėti,kur negerai-pakoreguoti.O nutylėti,aišku,nereikia.Nesveika.:)
hu
matosi, kad daznai nelabai viens kita vertinat… ir pasitikit viens kitu… panasu, kad abu turit atbuliniu minciu… laikas ,matyt, baigt si romana?…
reda
Tylėjimas, ginčai, barniai- kas gali to išvengti, ypač bendro gyvenimo pradžioje?Juk kiekvienam norisi įrodyti savo viršenybę,pasirodyti protingesniu.Mano patarimas- reikia issiaiskinti, kalbetis, sakyti savo argumentus, o ne pulti bartis, pykti, ar dar blogiau- tylėti.Gal tavo draugas turi daugiau patirties, tegul jis ir vadovauja, na, o jeigu tu manai kitaip, visada gali pasakyti savo nuomonę.
KGB
NE. Konfliktai yra normalus dalykas jei jie ivyksta karta per 5 metus ir yra pagristi. Po konfliktu aisku visada laukia puikus susitaikimo sexas. Bet jei rimciau greiciausiai tavo frendui ir tau truksta tolerancijos + jokios pagarbos vienas kitam, nes normalus zmones issprendzia problemus ne pakeldami balsa. Jus netinkate harakteriais, deja ne ta puse radai. Apmaudu bet tai tiesa. As taip ne noreciau gyventi ir baisu net pasidaro kad taip gali buti. Pragyvenau su zmona 10 metu be jokiu barniu ir konfliktu nori tikek nori ne. Jauciuosiu gerbiamas ir mylimas, noriu visada grizti namo ir zinau kad laukiamas kaip vyras, o ne laukiamas aiskintys kas taip kas ne taip. tingiu aiskinti manau supratai.
Man-25m
Gerb. KGB, gal blogai isdesciau situacija, bet neturejo pasirodyti jog mes sukaujames. Atvirksciai, kuris nors lepteli ka nors, kitas isizeidzia, praryja nuoskauda ir tyli – aplamai tyli, nieko nesako. Kai santykiai puikus, patys juokiames savo poelgiu, bet kai reikalas pribresta…tylim. As pati manau, butu gal geriau viena karta issirekti, o ne kaupti nuoskaudas ir tylint jas ryti. Juk istikruju mes net neturim del ko pyktis, bet kartais atrodo negalim ramiai gyventi vienas kitam nepakiauline. Nenormalu, ane? Ir man taip atrodo
KGB
„Praryja nuoskauda ir tyli” dar syki aiskinu normaliuose santykiuose jokiu nuoskaudu ryjimu ju net neturi mintise buti. Kur bendras gyvenimas, bendras problemu sprendimas ir supratimas tarp jusu. Bliamba jeigu savo zmona matyciau nelaiminga tai as nusisauciau del to, o jeigu frendui patinka ir jis tyli, dusgina tave tai reiskia, kad nieko nejaucia ir rodo tik savo ego nori parodyti kas cia vadas. Ateitu pas mane i buri kai as tarnavau as ji tada prakalbinciau. ar dar neaisku.
Man-25m
to KGB – butum tu pas ji butri tarnaves, jis ir tau issiziot neduotu 🙂 Kas del myli/nemyli turiu visgi pagrinda tiketi, kad myli…Gal esme tame, kad mes abu diena kazkam kitam vadovaujam, todel vakare sunku „persiorientuoti”. Kaip bebutu, aciu uz nuomone, bet blogas mintis stengiuosi vyti i sali. Bet kokiu atveju, mano kredo – juroj daug zuveliu, bet jei jau taip ilgai „kankinam” vienas kita, gal vienas kito ir verti.
lijana
Ginčai yra būtini. Ypač argumentuoti, kuriuose žmogus ne įžeidinėjamas, o išsakoma savijauta, kurią sukelia netinkamas elgesys ir pasistengiama rasti išeitį, kad to nebūtų. Aš, asmeniškai, negalėčiau tylėti. Tylos laikotarpiu sakyčiau viską, ką galvoju tol, kol išgirsčiau atsakymus. Be to, įdomu, kiek ilgai jis tylėtų, jei pradėtum jį gundyti ne žodžiais, o išvaizda ir elgesiu?
johnny
to KGB – o tu bent vedes buvai? kazkaip per daug romantiskai viska isivaiszduoji. mes visi turime daug problemu ir nesame idealus. ir niekas musu nemokino ju spresti! todel daznai ir nemokam gyventi kartu… :(( tu man-25 – gal per anksti pradejot gyveti kartu? kiekviena pora pradejusi bendra gyvenima anksciau ar veliau ateina i krize. ir kai kurios is jos nebeislipa…:(( siulau pabandyti viska issiaiskinti ir pabandyti viska nuo pradziu o jei tai nepades – net pagyventi atskirai. sekmes
alius
nesusigyvena, ji visalaika persekios mintis, kad tu kai taves nera guli po kuo nors ar panasiai, nes tu uz ji jaunesne, o jis jaucia, kad smelis jam prades byreti pirmam
žemyna
Patariu KGB labai nesidžiuoti, kad pykstasi su žmona tik kartą į penkmetį…Pragyvenau santuokoj virš 20 metų ir esu tiesiog tikra, kad tai yra labai blogai. Sutuoktiniai gyvenantys darniai ir sprendžiantys kartu iškilusias problemas tiesiog negali nesiginčyti bei nekonfliktuoti , kad ir dėl smulkmenų.Jei taip yra KGB šeimoje, vadinasi viena pusė pastoviai nusileidžia dėl šventos ramybės, tai jau rimtas pavojus/tiksinti bombikė, kuri kada nors sprogs su visomis skaudžiomis iš to sekančiomis pasėkmėmis (TIKRAI TO NELINKIU).
Pati su vyru panašiai pradėjau gyventi, kaip rašo autorė. Buvome labai ambicingi, užsispyrę, dažnai pykdavomės ir po to tylėdavome…Su metais apsitrynėme, perpratome viens kitą t. y pasidalinome įtakos sferas :).