Remarkas – vienas žinomiausių visų laikų Vokietijos rašytojų, parašęs daugiau nei 15 iki šiol skaitomų ir viso pasaulio literatūros mėgėjų dėmesį prikausčiusių knygų.
Autorius savo kūriniuose nagrinėja gyvenimo, meilės ir mirties temas. Į viską jis žvelgia žmogiškai, su ironija, nieko „nepersūdydamas“, viską vaizduodamas taip, kaip buvo. Nors skaitant daugelį kūrinių atrodo, kad knygos turėtų nuteikti pesimistiškai, tačiau yra priešingai: kiekvienoje absurdo ir skausmo situacijoje matyti negęstanti viltis.
Daugelio rašytojo kūrinių herojai – kareiviai, esantys I-ojo pasaulinio karo fronte, iš jo grįžę atostogų arba nežuvę kare ir savo gyvenimą bandantys lipdyti kamuojami slogių fronto prisiminimų. Ir pats Remarkas buvo kareivis. Jis, neišlaikęs vieno egzamino, apie 1916 metus buvo paimtas į frontą. Skaudiems išgyvenimams, kuriuos patyrė karo metais, įprasminti labiausiai tiko plunksna: pirmieji kūriniai parašyti jau 1919 metais, tačiau pasaulinio pripažinimo ir šlovės sulaukė tik vėliau parašytos Remarko knygos.
Ypač žavi Remarko kuriami herojai – nerūpestingi, geraširdžiai, šiek tiek gudrūs, žinantys, ką, kaip ir kada pasakyti, padaryti, tačiau labai nuoširdūs, skubantys padėti, tiesūs ir gyvenantys šia diena žmonės (o kaipgi negyvensi šia diena, jei jau rytoj gali būti miręs?). Rašytojas geba sukurti labai įtaigius ir tikroviškus veikėjų portretus, kuriuos skaitytojai iš karto pamilsta.
Karo tema sukurtos knygos neretai vaizduoja meilę: taurią, pasiaukojančią, galinčią įkopti į stačiausius kalnus ir perbristi vandenynus, dažnai nelaimingą, nes vienas iš mylimųjų miršta. Tačiau kažin, ar knygos suteiktų tokį efektą, jei pabaiga jose būtų laiminga ir lengvai nuspėjama. Žavi ir Remarko talentas rašyti paprasta, tačiau labai vaizdinga kalba: nors daugelis knygų didelės apimties, jų skaitymas nė trupučio neprailgsta.
