Nepaaiškinama

Mažųjų žmogelių invazija

2008 03 30

Ši istorija kadaise apskriejo visas Jungtines Amerikos Valstijas.
Tai atsitiko 1955 m. Vėlų rugpjūčio 21-osios dienos vakarą. Kentukio valstijoje netoli Kelio miestelio. Bilis Teiloras su žmona ir vaikais gyveno pas giminaičius Sutonus. Pastariesiems priklausė pailgas vieno aukšto gyvenamasis namas bei kiti vienkiemio pastatai, todėl šis įvykis JAV žurnalistikos istorijoje žinomas kaip Sutonų vienkiemio antpuolis.
Taigi, tą vakarą Bilis išėjo į kiemą atsigaivinti šaltu šulinio vandeniu. Staiga puolė atgal, visu balsu šaukdamas matęs keistą skraidantį objektą. Horizonte švietė jaunas mėnulis, dangus buvo nepaprastai tyras, ir labai aiškiai matomas objektas, praskridęs virš Bilio galvos, vertikaliai nusileidęs nedideliame slėnyje už šimto metrų nuo Sutonų vienkiemio.
Po kurio laiko, apie aštuntą valandą, siaubingai ėmė kaukti Sutonų šuo. Šeimos galva už lango pastebėjo keistą švytėjimą. Bilis ir senasis Sutonas pro langą matė – šviesą spinduliavo mažas, kokių trijų su puse pėdų žmogeliukas.
Vėliau abudu šerifui aiškino, kad žmogeliuko akys buvo tarsi lėkštės, be vokų ir blakstienų, o ausys stačios kaip vilko. Galva lyginant su kūnu – neproporcingai didelė, kojos ir rankos – plonos ir menkos. Būtybės oda ypač spindėjusi šešėlyje. Nei vienas, nei kitas negalėjo prisiminti, kokia buvusi burna ir nosis.
Lakis Sutonas ir Bilis Teiloras čiupo šautuvus, šovinių apkabas ir pasuko prie durų. Abiejų ginklai buvo nemenko kalibro koviniai automatai. Kai iki besiartinančio nepaprastai šlykčios išvaizdos padaro liko dvidešimt pėdų, persigandę vyrai ėmė šaudyti. Nuo kulkų krušos būtybė pargriuvo, bet vikriai atsikėlė ir, aiškiai nesužeista, nuskuodė į krūmus.
Nustebę, o greičiau persigandę, vyrai puolė į kambarį. Tarsi kokiame siaubo filme, netrukus vėl pamatė ateivio veidą, žvelgiantį pro langą. Abudu ėmė šaudyti ir baidyklė dingo tamsoje.
Dabar ėmė klykti ir moterys. Matydami, jog reikalai krypsta į blogąją pusę, abu vyrai nusprendė rizikuoti ir vėl išeiti į kiemą, surasti padaro, žvelgusio pro langą, lavoną ir taip nuraminti moteris. Buvo įsitikinę, jog, šaudami per stiklą tiesiai į veidą, nekviestą svečią būsią nukovę.
Bet vos tik išėjo pro duris, nuo stogo nutįso ranka ilgais žvėries nagais ir įkibo į Bilio plaukus. Siaubo apimtas vyras sustaugęs šoko į šalį ir išsilaisvino, o Lakis pradėjo pilti seriją po serijos į padarą ant stogo, kol ateivis lėtai ir švelniai nusileido ant žemės.
To jau buvo per daug. Moterys ėmė klykti, vaikai raudoti. Tuo tarpu iš kažkur atsirado dar vienas ateivis ir nutūpė medyje. Bilis ėmė tratinti į jį, kol šis taip pat iš medžio lėtai nusileido ant žemės.
Dabar prasidėjo tikras pragaras. Žmogeliukų atsirado daugiau, o abu vyrai, apsupti iš visų pusių, surėmę nugaras, tratino į juos apkabą po apkabos. Kiekvieną kartą, kulkai pataikius, ateivio kūnas skaisčiai sužibdavo. Paskui vyrai atsargiai ėmė trauktis prie namo durų ir užsidarė viduje.
Tačiau apgultis nesibaigė. Kokią valandą vienodais laiko intervalais mažieji žmogeliukai tai pasirodydavo išdaužtame lange, tai skrebendavo ant skardinio namo stogo. Tada visiškai išsekintos abi šeimos nusprendė parsivežti į kiemo pakraštyje stovintį pikabą ir dumti iš vienkiemio. Jiems pasisekė, ir po keliasdešimties minučių visi jau buvo Hopkinsvilio miesto policijos departamente.
Venkiemį užplūdę policininkai ir kareiviai rankiojo šovinių gilzes, tyrinėjo kulkų pėdsakus ir įsitikino, jog mūšio būta smarkaus. Deja tikrųjų kaltininkų – mažųjų žmogelių ir jų skraidančio aparato neliko nė kvapo. Tiesa, slėnyje, į kurį kaip tvirtino Bilis, nusileido objektas, aiškiai matėsi išgulėta žolė.

Bendrinti
NaudotosKnygos.lt

27 Comments

Parašykite komentarą