Ecis – bronzos amžiaus radinys

1991 metų rugsėjį 10500 pėdų aukštyje, kertant siena tarp Austrijos ir Italijos, alpinistai aptiko iš ledyno kyšantį kūną. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad žmogus buvo miręs nelabai seniai, nes palaikai buvo gerai išsilaikę. Praėjo keturios dienos kol buvo pareikštos teisės į radinį. Bandant ištraukti palaikus iš ledo jie pradėjo tirpti.

Tada buvo suvokti visi faktai apie šį radinį. Vyras, kurio lavonas buvo rastas, buvo 5 pėdų ir 4 colių ūgio, jo batai ir apranga buvo ne šio ar kurio nors iš vėliausių amžiaus. Jis buvo mumifikavęsis ir taip gerai išsilaikęs, kad net jo akių obuoliai buvo sveiki.

Radiniui buvo duotas vardas Ecis (Oetzi), jis gyveno Bronzos Amžiuje, tarp 3500 ir 1000 metų prieš Jėzų Kristų. Pasakojimas, kuris ėmė atsiskleisti yra neįtikėtinas, bet tai tiesa. Palaikai buvo pergabenti į Pietų Tirolio Archeologijos Muziejų (The South Tyrol Museum) Italijoje. Ecis laikomas specialiai pagamintoje šaltoje kameroje, kurioje palaikoma -6° C temperatūra ir 98% santykinė drėgmė.

Iš pradžių buvo spėjama, kad jis žuvo, nes užmigo arba nukrito ir sušalo iki mirties. Tačiau viskas buvo kitaip. Motulė gamta atliko tikrą žygdarbį išsaugodama šį vyrą lede. Tikriausiai ledynas ji pasiglemžė neužilgo po jo mirties. Visi jo vidaus organai buvo išsilaikę. Mokslininkams tai davė daug naudos!

Iš skrandžio tyrimo žinoma, kad žmogaus paskutinis valgis susidėjo iš neraugintos kvietinės duonos, žolių ir mėsos. Žinoma, kad jis buvo prarijęs žiedadulkę nuo panašaus į skroblą medžio, kuris žydi nuo kovo iki birželio ir auga daug šiltesniame klimate nei tas, kuriame Ecis buvo rastas Alpėse. Tai reiškia, kad jo paskutinė kelionė truko mažiausiai 6 valandas pėsčiomis.

Tai buvo žmogus, kuris žinojo, kaip keliauti tomis sunkiomis ir kupinomis pavojų Bronzos Amžiaus dienomis. Prie jo buvo rasti daiktai, kurių egzistavimas tais laikais atrodo neįmanomas. Jis turėjo medicininį rinkinį, kurį sudarė du grybai ir medžio anglis. Abu augalai turi gydomųjų savybių, ypač virškinimui.

Ecis taip pat turėjo rinkinį ugniai kurti, pritvirtintą prie juosmens diržu. Rinkinį sudarė piritas ir medžio anglis. Kuras tikriausiai buvo pušis, melsvoji kanadinė eglė arba guoba. Žmogaus įrankiai taip pat atrodė kaip stebuklas. Prie savo diržo jis turėjo dviašmenį durklą, įkištą į gražiai nupintas makštis. Jis mokėjo medžioti, dirti odą, ir dar šį durklą naudojo mėsai pjaustyti.

Ginklų arsenalą sudarė sulūžusios strėlės ir šešių pėdų lankas, kuris dar buvo kūrimo stadijoje. Amuniciją susidėjo iš dvylikos nebaigtu iečių ir dviejų gatavų strėlių. Lankas buvo nepanaudojamas, todėl padaryta prielaida, kad savo kelionėje jis sutiko priešiškus žmones, laukinius žvėris, arba abu.

Ecio apranga buvo puikiai padaryta, kaip ir batai. Jis dėvėjo tris sluoksnius gerai susiūtų rūbų, o viršutinis sluoksnis padarytas iš supintų žolių ir buvo panašus į tai, ką pavadintume apsiaustu ar paltu.

Ant jo kūno buvo 47 tatuiruotės. Taip, tatuiruotės. Ir ne tik tai. Tatuiruočių vietos privers jus stabtelti ir susimastyti. Tatuiruotės ant jo kojos ir nugaros sutampa arba yra arti tikslių akupunktūros taškų. Iš rentgeno nuotraukų mokslininkai nustatė, kad Ecis sirgo artritu. Ar įmanoma, kad šis senovės žmogus ir jo kultūra jau naudojo akupunktūrą tūkstančius metų prieš tai, kada kiniečiai ją ištobulino?

Taip pat žinoma, kad jo sveikata buvo ne per geriausia, nes jo gaubtinėje žarnoje buvo rasta kirmėlių. Tai suteikia mums informacijos apie žmogaus mirtį. Tomografijos dėka tai buvo išaiškinta. Jo mirtis buvo kažkokio susirėmimo pasekmė. Maždaug 1 colio ilgio strėlė buvo rasta jo kairiajame petyje. Strėlės įsmigimo kampas rodo, kad Ecis buvo pašautas iš apačios. Strėlė sužalojo jo nugarą, nukirto nervus ir kraujagysles jo rankoje bei galiausiai įstrigo tarp mentės ir šonkaulio. Jokie gyvybiškai svarbūs organai nenukentėjo, todėl tikėtina, kad jis mirtinai nukraujavo… Skausminga mirtis.

Aišku yra dar daug neatsakytų klausimų. Ecis niekada net neįtarė, kad jis padarys tokią didžiulę paslaugą tą dieną, kai įkopė į 10500 pėdų aukštį. Tą dieną jis drąsiai kovėsi, kad išgyventų, bet visa tai baigėsi tuo, kad jis liko įšalęs laike. Mirdamas ir taip gerai išsilaikydamas jis leido mums žvilgtelėti į savo protėvius ir prieš tūkstančius metų jų turėtus gabumus.

Parengta pagal Ateiviai informaciją.