Rūkymas tradiciškai priskiriamas žalingiems įpročiams, tuo lyg ir pasakant, kad pasistengus nuo jo galima tiesiog “atprasti”. Tačiau jeigu pripažintume, kad rūkymas yra liga, tikslinga būtų kalbėti apie gydymą nuo rūkymo.
Rūkymas – gyvenimo būdo dalis, mūsų egesio elementas. Tai veiksmas, susijęs su tam tikrais pojūčiais, be to susijęs ir su biocheminiais bei fiziologiniais procesais.
Yra keletas teorijų, bandančių paaiškinti, kodėl žmogus rūko. Pasak anglų pischiatro M. Russell (1979), “Žmonės rūko ne todėl, kad nori rūkyti, o todėl, kad negali liautis”. Londono Karališkojo medicinos koledžo pranešime sakoma:” Tabako rūkymas – tam tikra pripratimo forma, nedaug besiskirianti nuo kitų narkomanijos formų”.
Pripratimą sukelia tabake esantis nikotinas. Priklausomybės sindromas gana stiprus – dažnai žmogus, net ir jausdamas žalingą poveikį sveikatai bei rūkymo teikiamus nepatogumus, negali laiutis rūkęs.
Sistemingas rūkymas dažniausiai yra pradinio eksperimentavimo su cigaretėmis rezultatas. Kartojant pakankamai dažnai, jis tampa įpročiu. Įveikus pradinį pasibjaurėjimą cigarete, organizmas pripratinimas prie reguliarių nikotino dozių: rūkoma, kad pagerėtų savijauta, o vėliau tiesiog todėl, kad be nikotino nebeįmanoma normaliai jaustis.
Yra daug faktorių, palaikančių šį įprotį ir trukdančių mesti rūkyti.
Rūkantis žmogus susidūria su situacijomis, kuriose rūkymas yra socialiai smerkiamas, netgi baudžiamas, o taip pat ir su situacijomis, kuriose rūkymas ignoruojamas arba netgi vertinamas palankiai. Visos jos tam tikra prasme įtakoja įprotį rūkyti.
Sąlyginiu refleksu užsirūkyti gali būti tokios situacijos kaip pavyzdžiui kišenėje apčiuopiamas cigarečių pakelis, ekrane rūkantis aktorius, erzinantis telefono skambutis.
Reikšminga yra tai, kad rūkymas iš karto sukelia reakciją, kadangi cigaretėse esantis nikotinas pasiekia smegenis per 7 sekundes – dvigubai greičiau, nei tai atsitiktų suleidus jo į veną.
Žinoma, žmogus žino apie rūkymo sukeliamas ligas. Tačiau galimo vėžio ar infarkto perspektyva atrodo pakankamai tolima, todėl realus pavojus nejaučiamas. Žmogui būdingas yra tikėjimas, kad nepaisant visų pavojų, ligos jį aplenks.
Įvairių rūkymo modelių tyrėjai prieina išvados, kad tam tikrame rūkymo etape iš įpročio jis pats virsta liga.
