Viltis. Žvilgsni į tolį…

Viltis. Dažnai klausiu savęs kas tai? Ir atsakau, tai kas man nežinoma. Kodėl? Man nežinoma, nes aš sveika. Turiu kojas, rankas, nesu akla, nei kurčia. Visiškai sveika. Oi, turėčiau jums papasakoti vieną istoriją. Apie kačiuka. Sveika, bet kitaip…
Buvo žiema. Eidama iš muzikos mokyklos, matau. Kačiuka. Maža, nediduka. Raina ir be vienos akies. Jis gimė toks, nes jam vietoj akies buvo kailis. Jam buvo kokie 5 mėnesiai…
Jis sedėjo ant kelmo, šalia didžiulio krūmo. Jis žvelgė kažkur…gal į tolį…gal įžmones… Nežinau. Žinau tik tiek, kad kai pasisuko į manę, pamačiau, kad jo akis nesveika. Jis aklas. Bet jis ir sveikas. Jis turėjo tai ko žmonės neturėjo,(gal turėjo, bet tik tie kurie sugeba tai turėti). Jis turėjo Vilties. Vilties, kurios žmonės nesuprato. Vilties…
Kai žengiau arčiau jis susigužė. Supratusi tai, atsitraukiau. Jis vėl atsities ir lyg linktelėjo…gal su padėka? Nežinau.Aš jį palikau… kai nuėjau toliau, atsigrežiau. Jis vis dar žvelgė ten…