Kai saulės spinduliai
Pasiekia tavo veidą,
Matau kaip tu šypsaisi man,
Matau kaip tu šypsais pasauliui,
O kai šird suskamba
Vėl liūdna melodija
Tu vėl verki…
Sakei man, kad kaip kempinė geri
Tuos piktus žodžius.
Ir užtai atleiski man.
Būna visko…
Iš klaidų juk mokomes visi.
Neretai iš savo.
Kai sakau nekalta – aš atsiprašau
Tu atleidi, o širdis dar nori verkti…
Suprantu sunkiau atleisti,
Bet ir kaip aš būčiau pasielgusi blogai
Tu išliksi man – kaip drauge amžina
Ir širdy – kaip mylima Mama…
kurtas 2006-05-02
perskaitytas mamos dienos progai.
Svarbu skaityti širdimi, o ne akimis ;]…
Mono mintys mamytei:
Mamyte juk būna dienų kai mes susipykstame… Juk pyktis greitai atslūgsta, nes draugystė yra stipresnė už pyktį.
Nors neneigsiu, būna dienų kai nekenčiu tavęs ;[, o dar labiau savęs. Kai verkiu ir nemiegu naktimis, nes jaučiu kaltę. Ištikro aš viską atiduočiau, kad bent vieną dieną nesipyktume… Bet pati tu supranti to nebus. Kaltinu tik save.
Žinai, kai sakai, akd per mane jautiesi tu blogai, tada mano širdis lyg sudūžta ir supranta, kad reikia tave tausoti… Bet dažnai pyktis daro savo… O iš kur jis? nežinau. Atsiprašau (MAMAI)
