Kaip išsaugoti trapią keramikos šukę, kad ji kalbėtų ir po šimto metų? Kaip užtikrinti, jog tapybos kūrinio spalvos nesikeistų, o senovinis rėmas išliktų tvirtas? Atsakymų į šiuos ir daugybę kitų klausimų rugsėjo pradžioje ieškojo muziejininkai, susirinkę į Molėtų krašto muziejų.
Rugsėjo 4–5 dienomis vyko tęstinis projektas „Muziejininkų kvalifikacijos kėlimas: kultūros paveldo objektų saugojimo ir eksponavimo principų teorija ir praktika“. Tai – jau antrus metus organizuojami mokymai, kuriuose dalyvavo muziejininkai iš visos Lietuvos. „Džiaugiamės, kad šiemet sulaukėme kolegų ne tik iš Utenos regiono, bet ir iš Dzūkijos bei Žemaitijos. Tai rodo, jog tokių žinių labai reikia – juk muziejininkai yra pirmieji mūsų kultūros paveldo sergėtojai“, – sakė projekto vadovė, Molėtų krašto muziejaus vyr. rinkinių kuratorė, Jolanta Slavinskienė.
Pasiruošimams mokymams prasidėjo dar pavasarį, kai Molėtuose lankėsi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro ekspertai. Jie atliko aplinkos monitoringo analizę, įvertino saugyklų būklę, mikroklimato sąlygas ir ekspozicinę įrangą. Remiantis šiais duomenimis buvo parengta mokymų programa, o rugsėjį prasidėjo praktiniai užsiėmimai.
Per dvi intensyvias dienas muziejininkai gilinosi į patalpų mikroklimato stebėseną, biotaršos prevenciją, susipažino su archeologinių radinių, tekstilės, stiklo, keramikos bei tapybos kūrinių priežiūra. Vienoje iš dirbtuvių dalyviai atsargiai pakavo keramikos fragmentus, sekdami restauratorių instrukcijas, ruošė transportavimui tapybos darbus ir archeologinius radinius, o kitur diskutuota, kaip saugiai transportuoti paveikslus ir skirtingų medžiagų eksponatus.
Mokymus vedė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro ekspertai: Olga Ščit-Latonienė (restauravimo technologė-biologė), Vytautė Lukšėnienė ir Arūnas Puškorius (archeologinių radinių restauratoriai), Lina Ona Adomaitytė (keramikos restauratorė), Silvija Lukošienė ir Aistė Eitutytė (tapybos restauratorės), Ingrida Bagočiūnienė (auksuotės restauratorė).
Mokymų metu kolektyvą aplankė ir LNDM P. Gudyno restauravimo centro direktorė dr. Jūratė Senvaitienė. Jos vizitas buvo ne tik simboliškai svarbus, bet ir suteikė dalyviams papildomos motyvacijos – tiek Molėtų krašto muziejaus bendruomenei, tiek dalyviams. „Džiaugiuosi, kad tokie renginiai stiprina muziejininkų bendruomenę ir skatina dalintis patirtimi“, – sakė ji.
Dr. Olga Ščit-Latonienė prisipažino: „Dėkoju visam Molėto krašto muziejaus kolektyvui. Važiavau be jaudulio, lyg pas draugus. Džiaugiuosi, kad tokia iniciatyva atsirado ir plečiasi. Linkiu, kad visada būtų ūpo ir energijos organizuoti seminarus, mes taip pat stengsimės paruošti naujų duomenų ir naują informaciją.“
Dr. Arūnas Puškorius pabrėžė praktikos svarbą: „Ypatingai vertingos praktinės dalys. Galbūt kitą kartą galėtume dirbti keletą dienų su radiniais realiose saugyklose, pagal tikrą mikroklimatą. Tai labai praturtintų žinias . Linkiu projekto vadovei sėkmės ir neprapulti administracinėje veikloje, nes užsiimate labai prasmingais darbais.“
Mokymų pabaigoje Jolanta Slavinskienė dėkojo visiems dalyviams: „Ačiū už įkvepiančias diskusijas, smalsumą, praktinių atradimų paieškas ir gražų bendravimą. Tegul šios dvi dienos Molėtuose tampa stipriu impulsu mūsų profesinei kelionei į priekį.“
Molėtų krašto muziejaus inicijuotas, o Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotas projektas tampa gražia tradicija, stiprinančia muziejininkų bendruomenę ir padedančia atsakingai saugoti mūsų kultūros paveldą ateities kartoms.
Pranešimą paskelbė: JOLANTA SLAVINSKIENĖ, VšĮ Molėtų krašto muziejus
