Renginio tipas: Renginys
Renginio data: Ketvirtadienis, 2017 m. rugsėjo 14 d.
Renginio pradžia: 15:00
Renginio pabaiga: Ketvirtadienis, 2017 m. rugsėjo 14 d.
Renginio vieta: Vilniaus universiteto Centriniai rūmai, Mažoji aula
2017 m. rugsėjo 14 d., 15.00 val. Vilniaus universiteto (VU) Mažojoje auloje (Universiteto g. 3, Vilnius, II aukštas) vyks iškilminga VU Senato ceremonija, kurios metu garbės daktaro vardas bus suteiktas profesoriui Tomui Venclovai (Jeilio universitetas, JAV).
prof. Tomas Venclova yra Vilniaus universiteto auklėtinis. Čia jis žengė pirmuosius mokslinio tyrimo žingsnius: jo straipsnį, pateiktą studentų kūrybos almanachui, pasmerkė tuometinė partinė nomenklatūra. Baigęs Universitetą, čia jis kurį laiką dėstė Vakarų Europos literatūrą supažindindamas su oficiozinėje kritikoje nutylimais vardais. Vengdamas sovietinių banalybių ir meno jis susidomėjo Jurijaus Lotmano semiotika, skleidė struktūrinės poetikos idėjas Vilniaus universitete, taikė jos principus lietuvių literatūrai. Nors vėliau šios krypties turinėjimų nebepratęsė, jie rado atgarsį lietuvių semiotikų darbuose.
prof. Tomas Venclova, rašydamas apie rusiškąją ir lietuviškąją Jurgio Baltrušaičio poeziją, greta tekstų, užrašytų dviem tautinėmis kalbomis, įvardijo trečiąjį – gyvenimo ir elgsenos tekstą, kurį sudaro etiniai sprendimai, veiklos stilius, gestai, poelgiai. Tomo Venclovos moksliniai tyrinėjimai yra neatsiejama gyvenimo teksto dalis kaip ir jo eseistika bei politinė publicistika.
Savo literatūrologiniuose tyrinėjimuose Venclova kelia lietuvių literatūros paveldui aukščiausius estetinius kriterijus. Poetika siejama su etika, struktūra su istorija. Išliekamoji vertė pripažįstama tiems autoriams, kurie dalyvauja dialoge su dabartimi: Donelaitis – dėl savo archajiško kitoniškumo, Maironis – kaip norma, nuo kurios atsispiriama, bet kuri visada yra būtina. XX a. lietuvių poeziją Venclova vertina kaip būdą išsaugoti savo epochos kalbą ir kaip stoišką kovą su žlugimu bei su istoriniais pavojais. Dėl to jis nepritarė folklorinės praeities restauracijai, prasilenkiančiai su autentiškąją tautos būtimi, skeptiškai vertino spontanišką „lietuviškojo siurrealizmo“ vaizduotę, atitolinančią nuo istorijos patikrinto moralinio masto. Venclovos pateiktoji lietuvių literatūros samprata remiasi paties tyrėjo gyvenimo tekstu ir asmeniniu skoniu. Tai alternatyva ortodoksiniam lietuvių literatūros vertinimui.
Pranešimą paskelbė : Ervinas Spūdys, Vilniaus universitetas
