Pirtis dažnai minima lietuvių verbalinėje ir rašytinėje tautosakoje – dažniausiai pasakose, senoviniuose prietaruose ir padavimuose .Juose pirtis vaizduojama kaip visokių nelabųjų susirinkimo vieta, tinkanti krėsti kruvinas išdaigas. Pavyzdžiui, kai kuriuose sakmėse ir padavimuose naktimis pirtys tapdavo velnių ir raganų susibūrimo vietomis, o radus jose tokiu metu dar ir besimaudančius žmones , negyvai užplakdavo vantomis (žr. Petro Tarasenkos sen. lietuvių padavimus). Ikikrikščioniškoje Lietuvoje būdavo tikima pirtyje gyvenus daugybę dievybių, su jomis būdavo siejamos ir kai kurių švenčių apeigos. Pagal nusistovėjusias tautoje tradicijas pirmi į pirtį sueidavo vyrai, o tik po to moterys. Garbė kaitintis pirtyje pirmiausiai būdavo suteikiama jos kūrentojui ir vyriausiesiems pagal amžių vyrams. Pirties krosnis būdavo kūrenama malkomis, o…