Kiek save pamenu, visada buvau stambi, tačiau man tai niekada netrukdė, buvau įsitikinus, kad gero žmogaus turi būti daug, o figūros trūkumus kompensuoja vidinė charizma ir puikus humoro jausmas. Viskas pasikeitė, susilaukus pirmosios atžalos. Deja, per nėštumą priaugti kilogramai niekur nedingo, tačiau kai esi atsakinga už mažą ir trapų žmogutį, mintys sukasi ne apie svorį ir apimtis, o ir vyras niekada nepriekaištavo (bent jau garsiai) apie mano figūros pokyčius. Sūneliui, Domui, ūgtelėjus, pastebėjau, kad tiesiog nebespėju paskui jį, pradeda trūkti oro, intensyviau fiziškai padirbėjus, gaunu vadinamąją „pompą“, žiūrėdama į save veidrodyje matau tik trūkumus. Tada ir šmėkštelėjo mintis, kad laikas mesti svorį. Jei savęs nebemyli, kaip gali mylėti kitus? Iš…