Šunų nuotaikos panašios į žmonių – pavydas, nusivylimas, liūdesys, džiaugsmas ir meilė, tik jos pasireiškia kiek kitaip. Jei gerai pažįstate savo šunį, galite greitai pastebėti, kiek išsivystęs jūsų augintinio jausmų pasaulis.
Pavyduliavimas ir pavydas – įprasti šuns jausmai. Tai pastebėdavo visi, kam tekdavo vienu metu būti su keliais šunimis, ypač jei tai buvo ne labai bendraujančios veislės šuo. Tačiau panašius jausmus šuo gali jausti ir žmogui. Pvz., vieno savininko dvi taksų veislės kalės tuo pačiu metu demonstravo aiškius pavyduliavimo ir pavydo požymius. Tai jos pavydėdavo viena kitai, tai jų jausmai pasireikšdavo ir žmogui. Jei kas nors iš šeimos narių skirdavo daugiau dėmesio vienai kalei, kita iš karto įsižeisdavo ir ilgai rodydavo priešiškumą „nusikaltusiajam”.
O kokį vaidmenį gyvūnų gyvenime gyvenančių laisvėje atlieka nusivylimo, nuoskaudos arba pavydo jausmai? Neabejotinai tai vienas dalykas: tokios nuotaikos pvz., vilkui pasireiškia taip pat stipriai kaip ir šuniui. Tokios būsenos gali atsirasti augant mažiems šuniukams. Paaiškinti galima būtų taip: individas, kuris dėl kažkokios priežasties „nusivilia” kitu individu, tampa nuo jo nepriklausomas. „Nusivylę” jauni vilkai gali mesti gaują arba išsilaisvinti nuo motinos priklausomybės, kad galėtų gyventi kaip suaugę.
Neretai šunys jaučia sielvartą. Draugo dingimas, nesvarbu, ar tai žmogus ar kitas šuo, šuniui sukelia ieškojimo reakciją. Tokios būsenos šunys kartais pradeda kaukti. Kauksmas – tai šauksmas, iššaukiantis vienatvės jausmą. Sielvarto apimtą šunį dažnai apima depresija, ji gali tęstis keletą dienų, savaitę ar ilgesnį laiką. Toks šuo mažai juda, guli savo gulte ir beveik neėda. Šunys sunkiai išgyvena savo šeimininko mirtį, kartais gedi taip ilgai, kad netgi tampa sudėtinga jį prižiūrėti.
Šuns reakcija į kito šuns mirtį taip pat nedviprasmiška. Kartais šunys supranta, kad kitas šuo serga ir dėl to, reakcija nebūna tokia audringa. Sveiki šunys tiesiog jaučia kitą sergant, jie neina prie jo, neapuosto, net jei jis prie jų prisiartina. Jei šunys ignoruoja sergantį šunį, tai reiškia, kad jo dienos suskaičiuotos.
Mirę šuniukai sukelia motinai kai kuriuos neramumus. Ji gali juos laižyti, netgi inkšti, bet galiausiai nuneša juos lauk. Pvz., dobermanų veislės kalė savo mirusį šuniuką užkasė ir daugiau nesiartino prie tos vietos ir netgi negynė jos. Jei iš kalės atimsite visus dar mažus šuniukus, kelias dienas ji bus nerami ir visur jų ieškos. Geriausia kai šuniukai patys atsiskiria nuo mamos. Kai kurios vilkės nereaguoja, jei atimami jų vilkiukai, bet yra tokių, kurios pasiunta net jei juos kas paliečia.
Šunims nebūdingas ilgai trunkantis meilės jausmas. Tačiau kai patinas susipažįsta su kale rujos metu, jis kelias dienas jaučia „meilės antplūdį”. Bet kai tik kalės susijaudinimas praeina, meilės jausmas patinui išblėsta. Kai patinas yra audrų sūkuryje, pas jį atsiranda neįprastas noras judėti, tik ir prašosi į lauką, kad prisiartintų prie kalės vietos, praranda apetitą. Tokia šuns būsena sukelia agresyvumą, kurį kartais panaudoja ir šalia esančiam žmogui. Kai kurios kalės kartais demonstruoja panašų elgesį, tačiau patinų aktyvumas yra žymiai didesnis.
Šunys, kurių santykiai nesusiję su lytiniu potraukiu, gali įvairiai elgtis vienas su kitu, pavyzdžiui, jie gali būti gerais draugais. Dauguma iš jų turi net kelis draugus: vienas – draugas medžioklėje, kitas – žaidžiant, su trečiu tik pasisveikina, o dar kito vengia. Kai kurie šunys greitai susidraugauja su kitais, atsižvelgiant į simpatijas, kitiems tai ilgas ir sunkus procesas, kadangi jiems sunku priprasti prie svetimų šunų. Daugelis šunų turi ir savų priešų. Nedraugiški santykiai pažymėti pykčiu ir baime. Ilgai besitęsiantis pyktis pasireiškia tada, kai supykusį šunį, kol jis buvo mažas, šeimininkai nepamokino teisingai elgtis su kitais šunimis. Tačiau šio jausmo priežastys glūdi veislės charakteryje, o ne auklėjime.
Ar tikrai šunys siaubia namus dėl depresijos?
Šį kartą britų mokslininkai labai susirūpino naminių šunų elgesiu ir sveikata. Bėda tame, kad palikti vieni namuose šunys pradeda triukšmauti ir daryti netvarką – graužia daiktus, suėda ant stalo paliktą maistą ir netgi tuštinasi kambaryje. Veterinarai įsitikinę, kad psichiškai sveikas ir adekvatus šuo turi būti ramus, o ne pasiusti nesant šeimininkui namie. Atsižvelgiant į tai, kad daugiau nei penki milijonai (50% viso populiacijos) anglų šunų nors kartą savo gyvenime apversdavo namus aukštyn kojomis, Bristolio universiteto mokslininkai-veterinarai, vadovaujami Maikl‘o Mendl‘io nusprendė ištirti šunų, linkusių į išdaigas, nuotaikas, kognityvinius gebėjimus ir psichinę sveikatą.
Vienas namuose
Eksperimente dalyvavo dvidešimt keturi „nuomininkai” iš specializuotų naminių gyvūnų viešbučių. Praėjus septynioms-dvylikai dienų po to, kai jie apsigyveno viešbučiuose, mokslininkai atliko išankstinius testus, kurie atskleidė „rizikos grupę”. Kad tai nustatyti, kiekvienam gyvūnui reikėjo kurį laiką pabūti su žmogumi (tyrėju), kuris „pelnė jų pasitikėjimą”. Kai tik kontaktas buvo užmegztas, žmogus išėjo. Suprantama, kad kai šuo liko vienas, jis pradėjo nervintis ir nerimauti. Dėl neramios reakcijos trukmės mokslininkai ir nustatė gyvūnų polinkį į chuliganizmą ir išdaigas.
Bloga nuotaika
Kitą dieną tyrėjai atliko antrą eksperimentą. Jis grindžiamas empirinėmis žiniomis apie tai, kad šunų elgesys priklauso nuo jų nuotaikų. Būdamas blogos nuotaikos šuo linkęs priimti pesimistinius sprendimus ir daryti neigiamas išvadas. Optimistams gi, jūra iki kelių – jie pasiruošę priimti visus sunkumus ir žinoma tiki į sėkmę. Šuns elgesys, pasak veterinarų, taip pat priklauso nuo nuotaikos. Po specializuotų testų mokslininkams pavyko nustatyti, kad šunys iš „rizikos grupės” kenčia nuo blogos nuotaikos ar netgi depresijos. Šie šunys gerokai sunkiau susitvarkė su užduotimis, lėčiau judėjo ir rodė nervingumo požymius. Tyrimo rezultatai nepriklausė nei nuo veislės, nei nuo amžiaus, nei nuo šuns lyties. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad dėl tokio nedidelio kiekio ir įvairaus plauko šunų, mokslininkams pavyko užfiksuoti ryšį tarp šunų ir kažkokio kito požymio elgesio.
Tačiau mokslininkai priėjo prie išvados, kad šunys-išdaigininkai apverčia namus aukštyn kojomis ne iš džiaugsmo, bet dėl ilgesio ir blogos nuotaikos. Šunys kiekvienąkart patiria stresą, kai šeimininkai išeina į darbą ir jį palieka vieną, nes mano, kad jie daugiau nesugrįš, o vakare vėl džiaugiasi jų sugrįžimu.
