O jeigu tai tik sapnas? Jeigu tai vaizduote mana? Jei gyvenimas ne tox kox turi buti? I si klausima atsakys tik mirties diena.. O jeigu tai tik pamoka.. O gal tai dievo dovana? O gal gyvenimas ne vienas? Gal dar atgims kiekvienas… Kaip pagalvoji neramu.. Jei gyvenimas tik vienas… Nebebus daugiau draugu.. Ir liksi tu tustybej vienas.. O kad galeciau laika sustabdyt.. Ir visas klaidas ishtaisyt.. Bet tai neimanoma siame pasauly.. Kad ir kaip laiko maldauji.. Dar nespejau pajust gyvenimo skonio… Dar neskyriau gerio nuo blogio… Vis svaisciau laika brangu… Meciau lyg siuksles pro langa.. Ir shtai kai pagalvoju ka dariau.. Ir kai suprantu ka praradau.. Bet va tave as…

Kruvina asara nukris Tau ant delno, Menulio seselis pavers valdovu… Tu didis Vampyras-prakeiktuju valdovas, Pavirs pelenais Tavo kunas ledinis… Suklupusiu zvilgsniu as ziuresiu i Tave, Tiesiu ranka drebancia,slapia… Man asaros virs kruvina zaizda, Ir tamsos vilionems mane nes sutema… Tu didis valdovas prakeiktuju sparnu, Didis Vampyras angelu suezeistu… Tu buciuosi man ranka prisilietes vos vos, Issiepes iltis baltai sidabrines… Sudundes baltasis griaustinis, Apsvietes Tava veida akimirkai… Nuostabus plaukai suslaps lietuje, Akys zybes lyg vilkolakio klyksmas… Tu suleisi iltis man i delna glezna, Per lietu nejausiu as skausmingos kancios… Kur zaibuojantis greustinis uzskles mano balsa, Tu uzgersi mano saldzios nuodemes… Isnyksi tamsoj pedsaku nepalikes, Pasinersi i sutema-kruvinu sirdziu… Uzgulsi dar kakla…

Maža mergaitė supynėse skęsta…. Geltonos kaselės į saulę pakilo… Jos melsvos akelės po truputį gęsta,- Tik ji to nežino… Ateina likimas žiaurus…. Mergaitė pajuto- kažkas negerai… Ji grįžo namo- pas mamą, ir sako: -Negera man, mama, labai! Mama nežinojo, kad bus taip…. Ateina likimas žiaurus… Ir nebebus jau kitaip… Aplanko jis visus… Mergytė guli lovytej, Supuoklės lauke vienos liks, Geltonos jos kasos nebekils… Ateina likimas žiaurus… Mergytė apako,- Ji nieko nemato…. Tik jaučia stipriau kas jai bus… Ateina likimas žiaurus. Atėjo… yra… neišeina… Mergytę jis ėmė už rankos ir sakė: -Eime, žydraake, tenai- Kur skraido naktiniai drugiai… Išėjo mergytė su juo… likimu… Ji iškeitė mamą į mirtį… Nebus jau kitaip…

Svarstau, ar verta uzsibuti, Ar verta tai pamirst, Svarstau, gal reikia stoti Ir save palikt… Palikti taip, Kad nereiketu grizti, Kad nevertetu prisimint; Nueiti taip, Kad nesakytu:”Klysti!” Kad nebesauktu:”Pasivyk!”

Kas naktį pamenu aš tavo veidą Ir švelnią šypseną akių Ir tavo žodžių gilią prasmę Aš tik dabar ją suprantu… Tačiau jau man vėlu mažyti Tavęs seniai jau neturiu Esu gyva prisiminimais Kaip dera buvo mums kartu… Daug sakinių esi nebaigęs Ir jų gale vis trys taškai… Kodėl pabėgai nepasakęs, Ir pasakyti nebandei… Ir štai praėjo puse metų. Tave aš gatvėj sutikau… o tu elgeisi kaip nekaltas… Nedrasiai labas pasakei….

Saulės išblaškytos mintys Supasi vėjo glėby… Mažą rankelę tiesia į aukštį Vaikas rausvu žanduku. Tiek daug vaiksytės sapnų, Tiek daug jos siekių margų… Ateis, pabus ir išeis- nebeliks… Dar kelios sekundės sapnų… Plaštakės, lakštingalos, saulė- Visa vaikystė žmogaus… Mintyse vien pasaka sukas- Gyvenimo mažo- dangaus… Pakilsiu virš sapno saulėto, Virš rūpesčio menko žmogaus… Bus gera ,manyti, žinoti- Dar grįšiu, kur grįžta visi.

Istieski ranka, man paglostyk galva… eleis iseiti, kol dar per anksti. Sirdis mana nuo skausmo jau pavargo Vilties beieskant nevilty! Istieski ranka, leisk ja pabuciuoti. As iseinu, nes paskutine valanda arti… Sia nakti paskutini kart tave sapnuosiu, Ir pasigirsis gilus atodusis sitoj nakti. Istiesi ranka, nebebus ka glostyt, Nes leidai man iseit lengva sirdim…. Belieka asaras nuo skruostu nusisluostyt, bet mano mintys visada bus su tavim… Istiesi ranka, plaukus ja paliesi… Jis pabuciuos tave karstai, karstai! su juo tu daug geriau nei su manim jautiesi… Dziaugiuosi, kad geresni uz mane radai…. Ti va… Bet negi galima dziaugtis tokiais dalykais… atsakyma i si klausima spresti palieku kiekvienam asmeniskai…

Nereikia, nereikia iš tavęs man nieko Neneški nei šampano nei gėlių, Juk dovanos nesugrąžins jau meilės niekad Kuri ruseno tarp mūs dviejų širdžių. Ir nesakyki man, kad myli Tie žodžiai saldūs, bet jie netikri. Pradingo tai, kas buvo tikra. Ir meilė liko praeity. Sudužo visos mūsų svajos Į ašrtrias ir smulkias šukes. O meilė- meilė dingo Daugiau negrįš ji niekada….

gynevino klausiu kodel butent man butent man sitoks skausmas sis pasaulis toks keistas kodel butent man as tik gero linkiu gal nevertas cia but ir gyvent o gal tik sapnas cia keistas tik reik nepalust ir kovot ligi galo ateis ta diena ateis tas zmogus [pakomentuokit jei galit , bet rimtai :] ]

galbut buciau ismokusi tave myleti, gerbti ir taip gerbiau….. galbut butume grazei pabendrave ir nueje skirtingais keliais, bet….. tu pats viska sugriovei, sunaikinai kaip praskriejantis tornadas….nebesvarbu, jau nieko nepakeisim…tiesiog man buvo gera su tavim..:) ….atrodo susitaikiau, atrodo viskas grimzdo uzmarstin, kam grizai, kam grizai viska sujaukti, kam grizai iskaudinti, kodel sutrypei tuos grazius prisiminimus…..pats kaltas, mane verti pykti, o kuna drebeti vos tik tave isvydus……ko dar is manes nori, nors visada sakei kad niekad nieko nenorejei….su gimtadieniu, nedrysau tau siandien to pasakyti, tu nevertas mano zodziu, nevertas asaru, netgi nevertas ir sapnu…..tik nesuprantu kodel kekviena kart tave pamacius as is jaudulio drebu……