Esu pasaulio dukte Esu nuodeme nelaiminga Esu skatike menka Esu niekas kol neesi shale Esu kaip vejo malunas O tu tramdai mane Esu kaip jura audriga O tu ramini mane Paguodi kai skausmas uzklumpa Supranti ko man reikia nakcia Esu skatike nelaiminga Esu niekas be taves Man nereikia pasaulio patycios Man reikia mazycio taves… Nuvertinus savo gyvenima Zudziausi stabdei tu mane Maniau tu toks pats kaip ir visi: Pasiimk!nuvalkiok ir palik tu mane ! As tik menkybe geda viena Man nereikia nieko as tik noriu kad butum shale! Uz grashi parduosiu as siela Parduosiu ir kuna nakcia Nestabdyk as niekas jei paliksi mane Nenoriu nieko pabukim dar truputi drauge…

Ateinu pas tave is sapnu, is tylos, Ateinu pas tave pasiimt silumos, Neatstumk, nevaryk juk uz lango lietus, Neisdrysiu ieit antra kart pro vartus, Skrenda gerves girdi, nesa saule sparnuos, As isskrisiu su jom kur nebuna ziemos, Ateinu pas tave ir vartau vel lapus, O kai baigsis lietus manes cia nebus……….

Tikrasis žmogaus Aš, nemirtingoji Dvasia, einanti per visus kartotinius gyvenimus, neturi nei lyties, nei tautybės, nei luomo, nei profesijos – visi šie dalykai priklauso sielai, kuri kiekvienam gyvenimui sukuriama nauja. Į tą pačią lytį įsikūnijama paprastai ne mažiau trijų ir ne daugiau septynių kartų iš eilės. Lytis keičiama, kad būtų daugeriopa patirtis. Išvystomos vyriškos savybės: drąsa, jėga; ir moteriškos: švelnumas, subtilumas. Žmogus įsikūnydamas pereina per visas epochas ir rases, per visas kultūras ir tautas, per visas visuomenines padėtis – kad savo pastangomis ir kūryba išvystytų iki tobulumo visas tas dieviškas sąvybes, kurios glūdi jame kaip galimybės. Taip jis įgyja vis didesnę patirtį. Tarp įsikūnijimų ši patirtis perdirbama į sugebėjimus ir…

Skaudi gyvenimo ironija… Gal tai tik atsitiktinumas? O galbūt žiaurūs likimo žaidimai… Paslaptis Tamsiame tarpdury pasirodė juoda figūra. Ji žengė į priekį ir šviesoje galėjai išvysti mielą veidą. Tai buvo Mari. Liekna, aukšta, žydrų akių. Šviesūs plaukai atrodė lyg šilkas blankioje kambario šviesoje. Mari atrodė sunerimusi, akys žvilgėjo išduodamos, jog Mari visai neseniai verkė. Fredo veidas atrodė laimingas. Juk jis mato pačią gražiausią merginą kokią jis buvo sutikęs. Vos Fredas pamato Mari, jo veidas nušvinta iš džiaugsmo, diena jam atrodo puikiausia iš visų, o širdyje dedasi nepaprasti meilės dalykėliai! O Mari atrodo nė nekreipia dėmesio į meilės kankinį- Fredą… -Sveikas,- tarė Mari nepaprastai žavingu balseliu. -Sveika, Mari. Kaip čia dabar…

Baltos peledos raudonom akim, Ziures i mane nakcia paslapcia… Melynas dangus pilnas skausmo, Zeres nuodemem pro mano langus… Nuostabi naktis,menesiena gili, Ziuri i mane sidabrinem akim… Maza mergaite tupcios prie kupsto, Tu baltu nuostabiu ersketroziu krumo. Uzdegsiu as zvake ant palanges juodos, Izziebsiu krutinej mana kruvina sirdi… Per pilkasias ukanas stebesiu as nakti, Balta kruma ir raudonaji dangu… Nupinsiu vainika gyvenimo rustaus, Paliesiu as asara ji karcia,nuodeminga… Paskesiu ruko baltajam fone, Ir grysiu is ten be sypsenos nakcia… 2005.IV.XI

Nezinau kas bus toliau, Vyruka kieta sutikau. Angelu mane vadina, Atvirai mane kabina. Jis fantastiskai turtingas, Jis grazus ir raumeningas. Jis stilingas ir stiprus, Jis beveik idealus. Jis pedantiskai tvarkingas, Skrupulingai saziningas, Rafinuotai mandagus Ir begalo nuobodus. Bet man nereikia jo, As noriu but laisva. As nemylio jo,jis man tik pramoga.

Vienatve- mano drauge, Vienatve – man kancia Ir kur as vis bebuciau, Ji visalaik salia. Ji slegia mano sirdi Neleidzia man mylet Ir privercia kasdiena Mane kentet, kentet…

„Gyvenimas..” Begalines viltis ir svajones As sudejau i tave… Norejau buti laiminga, Ir dziaugtis tavim… Staiga uzgeso liepsnos, Zvakes istirpo ruke… Tik zemas kritimas,tamsa, Neapykantos labui-pavirtau kita… Gyvenimas painus ir apgaulingas, Giliu pamastymu ir filosofiju ese… Ziba tamsoi sidabrinei lasai, Tai turtas-asaros mano… Susalo sirdis i akmeni kieta, Pavirto grozis baisiu kosmaru… Suduzo svajones i smulkes sukeles, Uzgeso viltis i ateiti placia… 2005.VI.VI.

Su kiekviena diena apgaučiau aš save Ir melo taurumu žavėčiaus, Jei tik pajėgčiau paskandinti savyje Ką norisi dabar išrėkti… Kodėl manasis kūnas nedalus, O siela nori su tavąja susilieti, Jei tik neprieštarautu man dangus, Aš tyloje kalbėčiau, o riksme tylėčiau… „Iš dulkės kilęs ir dulke pavirsi…“ Bet laiko klausimas išlieka paslapty Betariant žodį su malda nutilsi Palikęs garsų aidą manoje širdy… Aš nekenčiu tavęs, mirtie – Tu apgailėtina būtybe, Duobė pačiai tau karsto jau nuo šiandien kasama, Už pinigus parduotum tu žmogaus gyvybę, Bet jojo siela lieka amžina… Jei nuodėmę padarė šis žmogus, Nors meilė – nuodėme didžiausia, Tuomet pasmerkime visus jausmus Kad ir kančia nebūtų teisėta, Nes ji –…

Liudesys suskalde siela i menkus gabalelius.kai stovejau prie bejegiskumo bedugnes krasto…Jie nukrito ten kaip lietaus lasai krenta ir istisko lyg asara karti i visas puses,ju jau nebesurinksiu.. Dingo,kaip ta ramybe,kai zinai,kad esi mylimas,reikalingas…Isliko tik salta,spengianti tustuma,be garso,be kvapu,pojuciu ir noru… Lyg negyventum ir i viska ziuretum is salies,per stiklo siena…,laukdamas kol vel prabils vidinis balsas vedamas zodziu mylimos.Tik jie palaikys sviruojanti klajokli jausmu labirinte..,iduos kibirksti i susalusias rankas,kad neuzgestu ir sviestu kelyje..meile.Taip kartais jauciuosi…