Šaltas Mėnulio veidas

Prasidėjus vadinamai kosminei erai, vienintelis Žemės palydovas Mėnulis tapo gilesnių tyrinėjimų objektu. Prasidedant 1959 m. SSRS ir JAV paleido į Mėnulį apie 40 automatinių stočių. Vienos jų buvo orbitinės, kitos nusileido ant šio dangaus kūno paviršiaus, visos jų buvo aprūpintos naujausia tyrimų įranga.
O jau 1969-1972 metais Mėnulyje pabuvojo 12 amerikiečių astronautų. Šeši jų pėsčiomis pavaikščiojo dulkėtu mūsų planetos palydovo paviršiumi, kiti šeši pasivažinėjo po Mėnulį savo atsivežtais “Roveriais”, t.y. specialiais elektromobiliais, kuriais iš viso nuvažiavo daugiau kaip 100 kilometrų. Visų šių ekspedicijų rezultatai patvirtino, jog Mėnulyje nėra sąlygų organinei gyvybei egzistuoti.

Ką rodo astronominiai stebėjimai?
Pradedant viduriniais amžiais, žmogus į nakties šviesulį nukreipė įvairius optinius stebėjimo prietaisus ir šie tyrinėjimai nenutrūko iki pat mūsų dienų. Kai visų šių stebėjimų rezultatus žmogus suvėrė ant vieno kronikinio siūlo, jis galėjo įsitikinti, jog Mėnulio paviršius nėra jau toks monotoniškas ir liūdnas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šie kelis šimtmečius trukę stebėjimai pagrindė daugybę idomiausių hipotezių, užminė tyrinėtojams šimtus įvairiausių mįslių, į kurias niekas taip ir nežino atsakymo.
Jau 1587 metų kovą danų astronomas Ticho Bragė savo observatorijoje stebėjo, kaip Mėnulio paviršiuje sušvito keista žvaigždė.
1715 metais Edmundas Halėjus Saulės užtemimo metu stebėjo Mėnulį ir matė, kad jo paviršiuje yra kažkokie keisti šviesos židiniai. Tais pačiais metais prancūzų atsronomas Žozė Lenvilis irgi pastebėjo, kad vakariniame nakties šviesulio disko pakraštyje vis sušvinta kažkokios šviesos. Jos pasirodo nereguliariai ir visada iš tamsiosios Mėnulio pusės.
1775 m. spalio 12 d. vokiečių atsronomas Johanas Šrioteris matė labai ryškų šviesos tašką, kuris skrido viršum Lietų jūros tiesia linija iš pietų į šiaurę. Paskui jis pastebėjo ir antrąjį tokį pat tašką, kuris judėjo ties pietiniu palydovo kraštu.
Greitai po to astronomas J.Šrioteris į vakarus nuo Krizių jūros atrado 37 km skersmens kraterį, kurį pavadino Alchazenu. Šį kraterį Astronomų bendrija iškilmingai pažymėjo Mėnulio žemėlapiuose ir ėmėsi jį stebėti. O po 50 metų, t.y. 1825 m., kitas vokiečių selenografas (Mėnulio tyrinėtojas), Georgas Kunovskis, pranešė, jog Alchazeno krateris dingo. Šią naujieną patvirtino ir kiti šios srities specialistai.
O štai 1787 m. astronomas Viljamas Heršelis pateikė išties sensacingą žinią. Kovo-balandžio mėnesiais Mėnulio paviršiuje jis aptiko tris stacionarius šviesos šaltinius ir keturis vulkanus. Vulkanus jis surado toje vietuje, kur iki to laiko jų nebuvo. O tie šviesos šaltiniai buvo rausvos dėmės, išsidėsčiusios apie Aristarcho kraterį. Astronomo žodžiais, šios dėmės buvo panašios “į rusenančias anglis, kurias dengia plonas pelenų sluoksnis”.

“Karinė rikiuotė”
Sensacingų atradimų grandinė nenutrūksta ir XIX amžiuje. 1820 metų rugsėjo 7 d. daug astronomų stebėjo išties keistą reiškinį. Mėnulio paviršiumi “karinėje rikiuotėje” judėjo kažkokie stambūs objektai.
1881 m. gegužės 8 d. anglų astronomas Viljamsas pranešė, jog jis stebėjęs beveik tūkstantį ugnių ir šviečiančių taškų Krizių jūros rajone. Po 4 mėnesių daktaras E.Dėjus iš JAV stebėjo šviečiantį objektą, kurio skrydžio linija kirto visą matomą Mėnulio paviršių.
Didžiosios Britanijos karališkoji astronomijos draugija, išanalizavusi Mėnulio paviršiuje stebimus gan dažnus ir reguliarius nežinomų šviesos šaltinių pasirodymus, XIX amžiaus pabaigoje netgi padarė prielaidą, jog tai galėtų būti protingų būtybių veiklos rezultatas, t.y. jų bandymas perduoti signalus Žemės gyventojams.

Toliau – dar gražiau
Praėjusio amžiaus pradžioje, kai stebėjimo įranga gerokai patobulėjo, škotų astronomas Dunkanas Dunanas aptiko apie Mėnulį orbita skriejantį palydovą (tai buvo 1920 m.). Be to, jis užfiksavo aidą radijų signalų, kurie galėjo būti nežemiškos kilmės. Kitas mokslininkas, profesorius iš Norvegijos Karlas Stormeris, po serijos bandymų 1928 m. nustatė, jog šios įvairaus dažnio radijo bangos sklinda iš vieno siųstuvo, kuris yra už 800 tūkstančių kilometrų nuo Žemės, orbitoje, kuri Mėnulio atžvilgiu pakrypusi 60 laipsnių. Keistuosius signalus iš šio rajono galima buvo priiminėti iki 1940 metų.
Ukrainos anomalių reiškinių institutas surinko nemažai duomenų apie stambius baltus objektus, kurie viršum naktinio šviesulio skraidė nuo 2 iki 7 kilometrų per sekundę greičių ir visada leisdavosi Krizių jūros rajone.
Antroji XX amžiaus pusė atvertė naujus puslapius Mėnulio tyrimų kronikoje ir užminė šimtus naujų mįslių. 1958 m. dr. Kenzachuro Tojoda (Japonija) mūsų palydovo paviršiuje aptiko juodomis didelėmis raidėmis parašytus žodžius: PYAX ir IWA. Kaip nors paaiškinti šitokį fenomeną niekam nepasisekė.
Žmogus atsistojo ant naujo Mėnulio tyrimų laiptelio – paleido į kosmosą įvairius zondus ir automatines stotis, kurios į Žemę palydovo paviršių galėjo pažvelgti iš labai arti. Rezultatai buvo pribloškiantys. 1996 m. vasario 26 d. JAV laikraštis “Los-Angeles Times” paskelbia fotografijas, kurias padarė amerikiečių automatinė stotis “Orbiter-2” iš 50 kilometrų aukščio. Jose pakankamai aiškiai matyti piramidės ir kitokio pavidalo konstrukcijos, viršijančios pačių aukščiausių žemiškų pastatų aukštį.
Sovietinis zondas “Luna-9” užfiksavo Mėnulyje kelio liniją, kuri buvo markiruota apvaliais akmenimis. O minėto amerikiečių zondo “Orbiter-2” fotografijose matyti obeliskai.
Vėliau buvo nufotografuoti įvairių dydžių ir formų skraidantys ar Mėnulio paviršiumi judantys gan stambūs objektai, įvairūs statiniai.
Charkovo radioastronominio instituto bendradarbis A.Archipovas labai atidžiai išanalizavo keletą tūkstančių šio dangaus kūno paviršiaus nuotraukų ir pažymėjo net 130 struktūrų, kurios labai panašios į dirbtinius objektus. Jis mano, kad tai ateivių iš kosmoso veiklos rezultatas ir kad Mėnulis patraukė jų dėmesį dėl to, jog yra arti Žemės ir gali pasitarnauti kaip tarpinė bazė. Nemažai mokslininkų šiandien palaiko versiją, jog ryškiausių ateivių veiklos pėdsakų reikia ieškoti mūsų palydovo viduje. Panašiai mano ir žymus amerikečių astronomas Morisas Džesupas. Jis tvirtina, jog Mėnulis yra vienintelė galima bazė iš kosmoso į Žemę atskrendantiems aparatams.

Žodis – amerikiečių astronautams
Skaitytojams visiškai teisėtai gali kilti klausimas: kam spėlioti, kam kalbėti apie hipotezes ir versijas, jeigu Mėnulyje pabuvojo dešimtys įvairių automatinių aparatų, jeigu jo dulkėtame paviršiuje savo pėdsakus paliko amerikečių astronautai?
JAV ilgą laiką buvo užslaptinti kosmonautų pokalbių įrašai ir jų padarytos fotografijos. Šiandien ši slaptumo skraistė jau šiek tiek praskleista. Štai ištrauka iš “Apolono-11” įgulos (pirmieji žmonės, nusileidę Mėnulyje) pokalbių su skridimo valdymo centru Hiustone.
Astronomas Neilas Armstrongas ir Bazas Oldrinas kalba iš Mėnulio. Tai gigantiški keisti daikčiukai. Ne, ne, ne… Tai ne optinė iliuzija. Apie tai negalima net abėjoti!
Valdymo centras. Kas… kas… kas? Po velnių, kas ten pas jus vyksta? Kas atsitiko?
Astronautai. Jie čia, po paviršiumi.
Valdymo centras. Kas ten? Ryšys nutrūko… Valdymo centras kviečia “Apoloną-11”.
Astronautai. Mes matėme keletą svečių. Jie ten buvo kurį laiką, tikrino įrangą.
Valdymo centras. Pakartokite jūsų paskutinį pranešimą.
Astronautai. Mes sakome, kad čia yra kiti kosminiai laivai. Jie stovi lygia linija kitoje kraterio pusėje.
Valdymo centras. Pakartokite, pakartokite!
Astronautai. Leiskite mums zonduoti šią sferą… 625 prie 5… automatinę relę sujungiau… Mano rankos taip stipriai dreba, kad nieko negaliu padaryti. Nufotografuoti tai? Dieve mano, jeigu šitos prakeiktos kameros ką nors nufotografuos… kas tada?
Valdymo centras. Ar galite ką nors nufotografuoti?
Astronautai. Po ranka neturiu daugiau juostelių. Trys šūviai iš “lekštės”, ar kaip ten tas daiktas vadinasi, sugadino juostelę.
Valdymo centras. Atkurkite kontrolę! Jie prieš jus. Ar girdėti iš NSO kokie nors garsai?
Astronautai. Jie nusileido čia! Jie čia ir jie mus stebi!
Valdymo centras. Veidrodžiai, veidrodžiai… ar galite jūs juos sureguliuoti?
Astronautai. Taip, jie stovi ten, kur turi būti. Tačiau tie, kurie padarė tuos laivus, rytoj gali atvykti ir juos pašalinti.
Astronautų jaudinimąsį galima suprasti. Juk jie susitiko akis į akį su kita civilizacija ir buvo tiesiog priblokšti. Jie nufotografavo kupolus ir skliautus, aštriabriaunius stogus, aukštus apvalius statinius, panašius į raidę “T”. Nuotraukose aiškiai matyti dideli ir visiškai maži kosminiai laivai.

Klausimai be atsakymo
Taigi įdomių faktų daug, mįslių apstu, o konkrečių atsakymų nėra. Pirmiausia, matyt, todėl, kad valstybės, tyrinėjančios mūsų natūralųjį palydovą, neskuba viešai skelbti gautų duomenų. Priešingai, jos užslaptinta daugelį pačių svarbiausių žinių. Antai mūsų jau minėto žymaus amerikiečių astronomo Moriso Džesupo darbai apie NSO yra griežtai užslaptinti. Ir toli gražu ne viskas apie NASA “Mėnulio programą” prieinama visuomenei ir moksliniam pasauliui. Kaip sako profesorius M.Džesupas, NASA ieško “kažko konkretesnio”.
Ir aišku, jog už visų tų Mėnulyje matytų judančių ugnelių, neatpažintų skraidančių objektų, piramidžių, kupolų gali stovėti mūsų civilizacijai nežinomos jėgos. O tai ir yra tas “kažkas konkretesnio”, kas labiausiai domina NASA bei kitas mokslines ir karines didžiųjų valstybių žinybas. Tas “kažkas konkretesnio” yra mums nežinomos technologijos, kurių paslaptis siekiama išgauti.
Savo įdomioje knygoje “Mes ne vieni Mėnulyje” megėjas astronomas Dž. Leonardas net neabėjoja, jog natūraliame Žemės palydove aktyviai darbuojasi ateiviai. Jis pateikia savo knygoje daug Mėnulio antrosios pusės, kuri iš Žemės yra nematoma, nuotraukų su užfiksuotais statiniais ir netgi kalnakasybos mašinomis. Taigi žino ateiviai, kur jiems nepastebimiems geriausia ten darbuotis. Kaip byloja spauda, šiandien jau turime 886 oficialiai pripažintas Mėnulio mįsles. Sunku spėlioti, kada sulauksime atsakymų.