Pokalbiai su anapiliu

Susitikimas su mirusia dukra
Rašytojas ir jo šeima pradžioje be didelio entuziazmo sutiko žurnalistės pasiūlymą užsiimti spiritizmu. Delfina savo bičiuliams papasakojo, kaip ji tai darė Paryžiuje. Ten dvasioms iškviesti buvo naudojami apvalūs stalai, už kurių susėsdavo „mediumai”. Padėję rankas ant stalo, jie laukdavo spiritistinio efekto. Ir jeigu tarp bandymo dalyvių būdavo tikrų mediumų (tarpininkų tarp žmonių ir dvasių pasaulio – red.), efekto ilgai laukti netekdavo. Stalas pradėdavo judėti ir savo kojelėmis belsti nustatytus ryšio ženklus: vienas bilstelėjimas reiškė žodį „taip”, o du bilstelėjimai -„ne”. Žodžių raidės būdavo perduodamos bilsnojimais, kurių skaičius atitiko raidės eilės numerį alfabete,
Be to, žurnalistė pasakė, kad tokiems seansams reikalingas nedidelis apvalus staliukas, ir paskui pati baldų parduotuvėje tokį nupirko ir atgabeno į Hugo šeimos buveinę. Staliukas buvo ampyro stiliaus, turėjo vieną koją, kuri j grindis rėmėsi trimis paauksuotomis liūto letenėlėmis. Šį staliuką žurnalistai užkėlė ant didelio stalo, visa kompanija susėdo aplink šį „įrenginį”, ir seansas prasidėjo.
Tačiau nei tą vakarą, nei kitas keturias dienas nieko neišėjo. Pagaliau 1853 metų rugsėjo 11 d., spiritizmo seanse dalyvaujant visai Hugo šeimai, žurnalistei Delfinai ir bėgliams iš Paryžiaus – generolui Le Flo ir Pjerui de Treveniukui -stalelis pradėjo judėti. Iš pradžių niekas nieko nesusigaudė, o paskui rašytojas paklausė: „Kas jūs?” Atsakymas buvo: „Mirusi mergaitė”. -„Koks jūsų vardas?” – „Leopoldina.” Rašytojas išbalo kaip drobė, o jo žmona Adelė ėmė raudoti.
Šioje vietoje turėtume sugrįžti dešimtmetį atgal, Būtent 1843 metų rugsėjo pradžioje tragiškai žuvo, nuskendo, Viktoro Hugo dukra Leopoldina. Ir nors rašytojui liko dar trys vaikai (sūnūs Šarlis ir Fransua Viktoras bei dukra Adelė II), mylimos devyniolikmetės dukros Leopoldinos žūtis visam laikui paliko negyjančią žaizdą tėvo širdyje. Ir štai lygiai po dešimties metų, spiritizmo seanso metu, abiem tėvams prisistatė „mirusi mergaitė Leopoldina”.
„Miela mergaite, ar tu laiminga?” – klausė jos Hugo. „Taip”, -atsakė dvasia. – „Kur tu dabar esi?” – „Šviesiame pasaulyje.” – „Ką mes turime daryti, kad pamatytume tave?” Atsakymas: „Mylėti”. -„Kas tave pasiuntė pas mus?” –
„Viešpats Dievas”. – „Ar tu patenkinta, kad aš miniu tavo vardą maldose?” – klausė rašytojas. – „Taip”. Tai buvo paskutinis atsakymas, o paskui dvasia dingo.

Pokalbiai su įžymybėmis

Nuo to karto Viktoras Hugo tapo nuolatiniu spiritizmo seansų dalyviu ir tai tęsėsi daugiau kaip dvejus metus. Verta pažymėti, kad šiai draugijai per 1853 metų rugsėjo-spalio mėnesius ne kartą prisistatė žymaus prancūzų rašytojo ir filosofo Žano Žako Ruso dvasia. Kartą jo paklausė: „Ką jūs dabar manote apie savižudybės aktą, kurį anksčiau laikėte leistinu?” Atsakymas: „Savižudybė – tai veiksmas, atliekamas keleivio, nutarusio prieš nustatytą laiką, kad nepavėluotų, išvykti kelionėn po amžinybę. Šis aktas yra ne kas kita, o bandymas pasukti rodykles savo gyvenimo laikrodyje”. – „Kodėl žmonės bijosi mirties, nors pomirtinis gyvenimas žada jiems amžiną palaimą?” – „Dievas žmogui duoda žemiškąjį gyvenimą tam, kad jis atliktų savo misiją, ir todėl jam įteigia mirties baimę”.
O tų pačių metų gruodžio 9 d. prie spiritizmo stalo susirinkusiai draugijai prisistatė poeto Andrė Šenjė dvasia. Jam buvo 27 metai,kai prasidėjo Didžioji prancūzu revoliucija. 1792 metų rugsėjo 21 d. buvo paskelbta respublika, o 1793 metų pradžioje karaliui buvo įvykdyta mirties bausmė ir Prancūzijoje prasidėjo Didysis teroras, kurio iniciatoriumi buvo Visuomenės saugumo komiteto vadovas Maksimiljanas Robespjeras. Šimtai žymių Prancūzijos visuomenės veikėjų atsidūrė po giljotinos peiliu. Tarp jų – ir poetas Andrė Šenjė, kuriam galvą nukirto 1794 metų liepos 25 d. Beje, po kelių dienų ir pats Robespjeras šitokiu būdu iškeliavo amžinybėn.
O poetas A.Šenjė iš šio gyvenimo iškeliavo neužbaigęs savo paskutinės poemos. Kaip byloja šio spiritizmo seanso protokolai, jau po poeto mirties jo dvasia užbaigė šią poemą, kurią jis padiktavo draugijai. Speciali ekspertizė patvirtino poeto charakteringą stilių ir leksiką.
Kaip pranešė poeto dvasia, jam nukirtus galvą, jis iškart pamatė pintinę po ešafotu, pilną rausvos pliurzės. Tačiau tuoj pat paveikslas pasikeitė. Prieš nužudyto poeto dvasią išsiliejo bekraštis žibantis okeanas. Dvasia pasijuto esanti perregimame apvalkale, kylančiame dangun. O dangus pavirto milžinišku veidrodžiu, kuriame Šenjė pamatė save, dvidešimtmetį.
Ir staiga nugriaudėjo balsas: „Garbė! Garbė tau, Šenjė!” Ir poetą užliejo nepaaiškinamo grožio dangiška šviesa. Šenjė pasijuto vėl atgimęs milžiniškame lopšyje, o tas pats galingas balsas tęsė: „Aš, karalius Liudvikas XVI, šlovinu tave, atidavusį gyvybę už karalių”. Sutiko ten poetas ir savo mirties kaltininką Robespjerą ir jam atleido.
Skeptikai abejoja, ar tai gali būti tiesa. Tačiau visi šie dalykai užfiksuoti spiritizmo seansų protokoluose? kurių pusė iki šiol nepaskelbta. Kaip sakoma, nori tikėk, nori – ne.