Spalio 9 d. Švedijos akademija paskelbė, kad 2025 m. Nobelio literatūros premija skiriama vengrų rašytojui László Krasznahorkai. Premijos lauretas, kaip kasmet, paskelbtas senuosiuose Stokholmo biržos rūmuose (Börshuset). Komiteto teigimu, L. Krasznahorkai apdovanotas už apokaliptiška įtampa alsuojančią kūrybą, atskleidžiančią meno galią išlikti prasmės šaltiniu pasaulio siaubo ir netikrumo akivaizdoje. Pasak Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto dėstytojos, literatūros tyrėjos ir poetės Linos Buividavičiūtės, tai išties išskirtinis autorius.
Genialiai kuriama knygų kalba
„Atvirai sakant, nesu skaičiusi nieko panašaus. Sakiniai, kurie užima kone trečdalį ar pusę puslapio, sukeistinta, o kartu apčiuopiama, įtaigi tikrovė, alegoriškumas, metaforiškumas, juoda ironija, apokaliptinio pasaulio vizija, siurrealumas ir nuoga realybė – viskas susipina į nepakartojimą, vientisą lydinį“, – apibendrina L. Buividavičiūtė.
Pasak literatūros tyrėjos, L. Krasznahorkai kuriamas chronotopas „prašosi“ būtent tokio pasakojimo būdo: „Irstantis, apokaliptinis, karščiuojantis, ribiškas, tamsiai ironiškas knygų pasaulis pirmiausia yra kalbos pasaulis; tikroviška, o kartu sukeistinta fikcija, kurioje gal net labiau nei „apie ką“ (pasakojimų turinys) yra svarbiau „kaip“ – L. Krasznahorkai ne tik atsiremia į esamus kalbos išteklius, bet ir kuria naujus, laužydamas ir statydamas, perkeisdamas ir išlaikydamas. Manau, šis vengrų autorius kone genialiai kuria savo knygų kalbą, atsiremdamas į pasaulius, kuriuos nori vaizduoti.“
Pašnekovė cituoja knygos „Priešinimosi melancholija“ vertėjo Vito Agurkio įspūdžius, kai jis susidūrė su verčiamu tekstu (dr. Jurgitos Katkuvienės interviu su V. Agurkiu spausdintas „15min“ 2017 m. birželio 22 d.): „Pirmiausia – pats tekstas. Jame – smulkiausios detalės, kur maždaug rajoninio dydžio miestuko gyvenimas susipina su apokalipsės vaizdais. Viskas vienam sakiny, viskas, mano akim, be galo gražiai sulydyta. Kai įeini į tą tekstą, nežinai, kada eini per tą miestuką, kada prasideda haliucinacijos, nežinai – ar autoriaus, ar tavo psichika sutriko. Nežinai, kas darosi.“
Pasaulį kuriančios alegorijos
Vengrų rašytojo proza iš esmės grindžiama alegorijomis, o tekstai veikia kaip metaforinės struktūros, kuriose fiziniai ir politiniai kraštovaizdžiai atspindi vidines ir egzistencines būsenas. Skirdamas premiją, Nobelio komitetas pabrėžė, kad L. Krasznahorkai kūryba atskleidžia meno gebėjimą išlaikyti prasmę pasaulio griūties akivaizdoje. Tai netiesiogiai patvirtina, jog būtent per daugiasluoksnes alegorijas menas tampa išlikimo ir atsparumo forma.
„Davidas Auerbachas straipsnyje „László Krasznahorkai mitologija“ yra sakęs, kad „daugelis pokario Europos autorių, ypač komunistinėse šalyse, rinkosi siurrealizmą, simbolį, alegoriją kaip priemones suvaldyti karo paliktą chaosą, nes modernizmo psichologiškumas ir racionalumas nebepajėgė priešintis nacizmo ir komunizmo beprotybei“. Be to, alegorija bent jau man, kaip skaitytojai, veikia visada palikdama taip reikalingos erdvės, tarpą, kuriame nutylėjimas, o kartu ir iškalbingumas, bylojimas verčia dirbti protą ir vaizduotę“, – teigia L. Buividavičiūtė.
Itin talentingai ir įtaigiai liudijama tamsa
Nors literatūros kritikai dažnai L. Krasznahorkai vadina Franzo Kafkos ar Fiodoro Dostojevskio įpėdiniu, L. Buividavičiūtė pabrėžia, kad jo kūryba jau priklauso kitai epochai – postmoderniai, fragmentuotai, kur egzistencinė įtampa persikelia iš metafizinių į politinės ir kasdienės beprasmybės laukus.
„Mano galva, Nobelio laureatas savo kūriniuose daug vilties nepalieka – nežinia, kada vėl atvažiuos cirkas, atsivešiantis naują eksponatą, banginio iškamšą, kuri formaliai pradės griūtį, nors toji griūtis jau seniai turėjo užuomazgas žmonių sąmonėje ar pasąmonėje. Kiek esu pajėgus priešintis absurdui, „maro bacilai“ (aliuzija į Albert’ą Camus), ar esu tik istorijos pėstininkas, kuris neturi jokios galios – tuoj lėks galvos, kartu ir manoji? Tačiau menas vis dėlto turi galią iš destrukcijos kurti konstrukciją – ir nors šio vengrų autoriaus kūriniai liudija tamsą, ji paliudijama itin talentingai ir įtaigiai. Apokaliptinis pasaulis tapo meno kūriniu“, – įsitikinusi pašnekovė.
Ji sako visada tyliai svarstanti, kas nulemia vieno ar kito laureato pasirinkimą. Ir nors L. Krasznahorkai pasaulis persmelktas griūties ir nerimo – būsenų, pažįstamų šiuolaikinei Europai, literatūros tyrėja mano, kad šio pripažinimo esmė – ne tiek aktualios temos, o kalba: jos intensyvumas, ritmas ir ypatingas kūrimo būdas.
Pranešimą paskelbė: Gintarė Bidlauskienė, Vilniaus universitetas
