Nikolajaus Gogolio perlaidojimas

Apie rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio gyvenimą žinoma palyginti nedaug. Jis buvo uždaro būdo, keistokas žmogus, visi jo populiariausi kūriniai parašyti mistiniais siužetais. Jo amžininkai manė, kad Gogolis gebėjo iškviesti mirusių

žmonių dvasias, užsiiminėjo burtininkavimu, savo kūriniuose aprašydamas asmeninius pojūčius, patirtus susitikimuose su anuo pasauliu.

Nikolajus Gogolis mirė 1852 m., būdamas 43 metų amžiaus. Jis buvo palaidotas Sviato-Danilovo vienuolyne. Praėjus beveik 80 metų nuo jo mirties,

t.y.l931m., SSRS vyriausybė nutarė, jog liaudies klasiką reikia perlaidoti į Novodevičės kapines Maskvoje.

Gedulingoje perlaidojimo ceremonijoje nuo sovietinių rašytojų dalyvavo V.Ivanovas, J.Oleša, M.Svetlovas, A.Malyškinas, V.Lidinas ir kiti. Iš visu apleistose vienuolyno kapinėse buvo apie 30 žmonių. Visam darbui vadovavo jaunas Novodevičės kapinių direktorius Arakčejevas. Kai kapą atkasė, visi susirinkusieji patyrė šoką – rašytojo skeletas karste gulėjo be galvos. Paaiškėjo, jog galva buvo palaidota atskirai, už kelių metrų.

0 toliau sovietiniai rašytojai pademonstravo visą savo socialistinės moralės „grožį”. Jie puolė rinkti iš kapu „suvenyrus”. V.Lidinas pasičiupo skiautę nuo Gogolio liemenes, A.Malyskinas – gabalėlį folijos nuo karsto, V.Ivanovas -„Mirusių sielų” autoriaus sšonkauli. Praktiškajį kapinių direktorių Arakčeieva sugundė rašytojo batai.

Praėjus kuriam laikui po perlaidojimo, V.Ivanovas važiavo su reikalais i Leningradą ir kaip talismaną pasiėmė Gogolio šonkaulį. Atvykęs jis užejo į svečius pas savo senus pažįstamus ir panoro pasigirti suvenyru. Palto kišenėje jo neberado. Klasiko šonkaulis buvo dingęs.

Keisti dalykai dėjosi ir su kitais „suvenyrų” mėgėjais. A.Malyškinas gana greitai mirė, V.Lidinas sunkiai susirgo. 0 komjaunuolį Arakčejevą pradėjo kamuoti naktiniai košmarai: jis sapnuodavo, jog Gogulio batai tampa gyvi ir ima jį smaugti. Po tokių kankynių Arakčejevas pagaliau susiprato nunešti batus į kapines ir užkasti juos šalia rašytojo kapo. Tik taip