Naktiniai medziokliai

Kaip tampama nakties medžiokliais

Egzistavo daugybė požymių, pagal kuriuos prietaringi žmonės galėjo „atpažinti” vampyrą. Bet koks kūdikis, gimęs su dantimis, „kiškio lūpa” ar ryškiomis pigmentinėmis odos dėmėmis, galėjo būti įtartas esantis šia nakties pabaisa. Taip pat nepatikliai žiūrėta ir į rudaplaukius (Graikija), blyškios odos, mėlynakius vaikus. Vampyro požymiu buvo ir plaukuoti delnai, suaugę antakiai. Manyta, kad dauguma žmonių vampyrais tapdavo kartą įkąsti tikrojo vampyro ir taip užsikrėtę „vampyrizmo infekcija”. Jie tapdavo nemirtingais, tačiau kentėdavo nuolatinį kraujo, kuris prailgindavo jų egzistavimą, troškulį. Tokiu padaru virsdavo ir žmonės, paragavę vampyro kraujo. Tačiau tapti vampyru buvo galima ir kitais būdais. Slavų šalyse manyta, kad tokiu padaru tampa tie, kurie gyvendami buvo bjauraus charakterio ir pikti, užsiiminėjo juodąja magija, žmonės, sulaužę priesaiką, ar vaikai, prakeikti savo tėvų. Vampyrais gali tapti septintieji tėvų sūnūs. Škotai tikėjo, kad tokiais virsta ir savižudžiai, kurių kūnai nesupūna, kol nepraeina jiems skirtas gyventi laiko tarpas. Vakarų Europoje, Rusijoje ir net Kinijoje tikėta, kad jei per karstą peršoks šuo, katė, višta ar koks kitas naminis gyvūnas, tai velionis būtinai pavirs vampyru. Todėl karstus reikia atidžiai saugoti iki pat užkasant į žemę, o lavonui į ranką įdėti gabaliuką geležies ar gudobelės. Sicilijoje, Korsikoje ar Graikijoje liaudis tikėjo, kad vampyru gali tapti mirusysis, už kurio žūtį nebuvo atkeršyta kraujo kerštu. Tada velionis išeina iš kapo ir pats atstato teisingumą… Jei per laidotuves negyvas kūnas atsispindi veidrodyje, velionis taip pat taps kraują siurbiančiuoju… Kraštuose, kur buvo stipri krikščionybė, galvota, jog tokiais tampa ir tie, kurie buvo atskirti nuo Bažnyčios. Rumunijoje dar tikėta, kad vampyru virsta kūdikiai, nėščias kuriais motinas nužiūri vampyras, ar vaikas, gimęs šventomis dienomis, pvz. per Kalėdas, taip pat nekrikštytas ir neteisėtas kūdikis. Šiaurės ir centrinėje Kroatijoje tokiom pabaisom tampa sūnus moters, kuri mirė jį pagimdžiusi, arba turėjo ilgai jį nešiojo, o pietų Dalmatijoje – „negromantas” – žmogus, gimęs su uodega (kaip žinoma, tokių atvejų, kai vaikas gimsta su nedidele stuburo atauga, iš tiesų pasitaiko).

Vampyrų savybės

Ko bijo kiekvienas padorus vampyras? Visų pirma saulės šviesos, todėl beveik visi dienos metu turi miegoti savo karstuose. Nuo šviesos jie nusilpsta ar žūva. Bet B.Stoukerio Drakulos saulės šviesa neveikė.

Taip pat vampyras vengia įvairių religinių simbolių, tačiau vien jų neužtenka sužeisti vampyrui, reikia tvirtai jais tikėti ir tik tada bus galima išvyti blogį. Kartais simboliai net nebūtinai turi būti religiniai, yra pasakojimas, kaip žmogus atsikratė vampyro, iškėlęs savo piniginę. Teiginys, kad visi vampyrai bijo kryžiaus, atrodo netvirtai, nes juk jie dažniausiai ir gyvena kapinėse, kur apstu visokiausių formų kryžių ir kryželių.

Vampyrai neatsispindi veidrodyje, nes manyta, kad vaizdas veidrodyje yra atspindys sielos, kurios vampyrai neturi. Galbūt todėl vėliau imta manyti, kad jie neturi šešėlio ir jų neįmanoma nufotografuoti. Kartais pasakota, kad vampyras gali būti nužudytas, atsidūręs tarp dviejų veidrodžių, nes ten gali pamatyti amžinybę.

Tikėta, jog dauguma vampyrų gali pasiversti gyvūnais, dažniausiai šikšnosparniu, žiurke, vilku, kate, voru ar varnu, taip pat jie gali virsti ir rūko debesiu. Jėga, klausa ir rega vampyrai gerokai pranoksta žmones.

Česnakas taip pat labai nepatinka vampyrams. Kai kuriose Rumunijos dalyse langai ir slenksčiai iki šiol šlakstomi česnako sultimis ar kaišomi česnako žiedais.

Vampyrai negali pereiti tekančio vandens. Tai susiję su tuo, kad vampyras neturi atspindžio, nes tada, kai šis tikėjimas išplito, dauguma veidrodžių buvo tik vandens srovė. Nors manoma, kad tai sugalvojo B.Stoukeris, kai kuriose Rumunijos dalyse savižudžio kūnas prieš laidojant panardinamas į tekantį vandenį. Senovės Rusioje kūnai tų, kurie buvo įtariami vampyrizmu, kartais būdavo metami į ežerą. Graikijoje įtariamų nemirtingųjų kūnai laidoti salose, nes per vandenį keliauti jie negali. Vakarų Europoje tikėta, kad piktosios jėgos ir raganos negali pereiti tekančio vandens…

Nakties medžiokliai nepakenčia varpų skambesio. Dar ir dabar kai kuriose Centrinės Europos bažnyčiose tam tikromis naktimis (pvz. Valpurgijos), kai veikia piktosios jėgos, skambinama varpais.

Taip pat manoma, kad šie pabaisos labai mažakalbiai, o jei jau šneka, tai retai sako tiesą. Vampyrai negali įeiti ten, kur nėra pakviesti. Nors šis teiginys atrodo tik kaip Stoukerio išradimas, bet yra išlikę pasakojimų apie vampyrus ar panašius į juos, kurie beldžiasi į duris ir šaukia esančius viduje. Tas, kas atsiliepia, kitą dieną miršta. Toks pasakojimas užrašytas XVII a. viduryje Graikijos saloje Chios, o besibeldžiantis padaras vadintas „vrykolakas”. Tačiau jis gali įeiti tik pasibeldę vieną kartą, taigi, į antrą beldimą jau galima ramiai atsiliepti.

Kaip sunaikinti vampyrą?

Iš pradžių reikėdavo rasti vampyro kapą. Jei žemėje nebūdavo matyti jokių skylių, tekdavo atkasti visus kapus iš eilės, ir tas numirėlis, kurio kūnas atrodė sveikas ir nesupuvęs, ir galėjo būti vampyras. Jei jis neseniai numalšino savo kraujo troškulį, jo kūnas turėjo būti išsipūtęs lyg siurbėlės, o karstas aptaškytas krauju.

Kitas būdas, kuriuo rasdavo vampyro kapą, buvo išleisti į kapines jauną baltą, dar kumelės nepažinusį eržilą. Tikėta, kad eržilas peržengs visus kapus, išskyrus vampyro. O suradus vampyro būstą, egzistavo keletas būdų, kaip sunaikinti šį pabaisą:
…iššauti į jį sidabrine kulka ar surišti specialiais pančiais
…pats patikimiausias būdas – perdurti širdį smailiu mediniu basliu iš uosio, gudobelės, klevo, drebulės, kartais turi būti perduriama vienu smūgiu. Šio būdo kilmė – tikėjimas, kad širdyje koncentruojasi gyvybė ir jėga.
…nukirsti jam galvą, nes smegenys – antroji vieta po širdies, kur koncentruojasi gyvybė. Dažniausiai tai turi būti padaroma su duobkasio kastuvu.
…sudeginti. Taip pasielgiama ir po to, kai nukertama galva ar perduriama širdis.
…iš krikščionybės atėjo tikėjimas, kad vampyrai gali būti sunaikinti kryžiaus ar šv. vandens pagalba, nes yra giminingi šėtonui
…palaidoti veidu į apačią – jei įtariama, kad kas nors gali virsti vampyru.

Galimi realūs vampyrizmo paaiškinimai

Jų yra keletas:
1) Maniakų, trokštančių kraujo, egzistavimas. Jų pasitaiko itin retai, bet pasitaiko, tačiau čia nereikėtų priskirti ir kanibalizmo atvejų.
2) Gyvo žmogaus, esančio katalepsijos, letargo miego ar komos būklėje palaidojimas. Senovėje, kai medicinos žinios buvo dar nepakankamai gilios, tokių atvejų galėjo nutikti gana dažnai. Knygoje „Burried Alive” (išl. 1895 m.) Fransas Chartmanas pasakoja apie 700 tokių nutikimų jo paties gyvenamose apylinkėse (tačiau reikia pažymėti, kad pats Chartmanas buvo okultistas). Knygoje „Vampire: Kith and Kin” teigiama, kad XX a. pradžioje JAV vidutiniškai kiekvieną savaitę buvo pranešama apie kokį nors gyvo žmogaus priešlaikinį palaidojimą… Vandalai, apiplėšinėję lavonus po jų palaidojimo, lengvai galėjo būti išgąsdinti savo aukos prisikėlimo… Bandydami išsilaisvinti iš karsto, žmonės galėjo susižeisti, todėl juos atkasus jie būdavo kraujuoti… O jei kuriam ir pavykdavo kokiu stebuklingu būdu ištrūkti iš kapo, jį be gailesčio apšaukdavo vampyru ir sunaikindavo…

Įvairių iškrypimų egzistavimas, iš kurių keletas gali būti priskiriami ir vampyrams. Tai nekrofagija (iškastų numirėlių valgymas), nekrosadizmas (lavonų žalojimas, siekiant sukelti seksualinį pasitenkinimą) ir nekrofilija (lytinis santykiavimas su lavonais). 1866 m. Prancūzijoje už vandalizmą ir nekrofiliją buvo nuteistas kažkoks Anri Blo, kuris šitaip išniekino neseniai mirusios aštuoniolikmetės baleto šokėjos kūną. Vienos tokios iškrypėliškos nakties metu jis užmigo šalia lavono ir todėl buvo sučiuptas. Teisėjams šis akiplėša įžūliai pareiškė: „Ko gi jūs norite? Kiekvienas turi savo skonį. Manasis susijęs su lavonais.” Jis buvo nuteistas 2 metams kalėjimo.